Jei nebūtų poezijos, argi lynotų erškėčiais
Ir nuo jų geidulingo kvapo įkaistų delnai?
Argi aš slogią naktį prie upės šešėliu stovėčiau
Ir klausyčiaus, ką šneka mėnuliui plepieji svirpliai?

Gertų ryto kavas be minties apie jos aromatus,
Būtų gėlės tik šventėms, iš žodžių — tiktai sakiniai.
Ir tavęs aš turbūt minioje būčiau net nepamačius,
Nes ėjai, kaip poetas — eilėraštį rankoj laikei.

Gal todėl taip sunku ją šarvoti už pinigus salėj,
Kai atėję žiūrės, kokias rūbais ji, kiek čia krepšių,
O svarbiausia — nebus tavo liūdesio lyros maldelės,
Gal išvis nekalbės jai kitokie poetai maldų.