Vaikštinėja pagyvenęs žmogus tikriausiai,
Nei senas, nei jaunas – lyg be amžiaus būtų.
Bando ieškoti savo juoko skardaus,
Galbūt tikro, juoktasi balsu ne kartą buvo.

Kuo daugiau atranda, tuo dažniau patylėti nori,
O tylint kartais ir labai garsiai prašnekėti.
Rėkt visa gerkle, o tuomet ir vėl patylėti...

O gal nereikia valandų ir pareigų, kad laimingas būtų. Statuso kasdienybėje ir rytojaus planų kažkokių, nereikia ir pastovumo, užmigdančio nelauktai…
Bet tikrai reikia ramybės ir pusiausvyros, žmogiškų nuoširdžių jausmų ir poelgių panašia tema, dabarties momentą justi…

Ir užsinori pabučiuot dangaus kraštą
Apie kurį paukščiai ratu sukas...
Medžiui augusiam tiek metų šalia pamoti,
Kiekvieno pokalbio metu kažką suprast...