Tada aš palūžau,
Pasodinau tave į atviruką,
Siunčiau laiškus į Kiniją,
O arbatą verčiau citrina.

Aš palūžau – niekinau fėjas
Ir vyšnių spalvas, apsivyniojau
Lapu ir nepažinau žiemos.

Palūžau – gulėjau ant grindų,
Išrašinėdama ataskaitas niūriam
Orui, šlykštėjaus Valentinu, išmečiau
Tavo batus.

Tapau

Nekalta dėl vėtros.
Įkalinta, kad išėjau tokiu metu,
Prasidedanti laiku, tik sekundmatis.
Suglebus savo katilinėj.