Jos — tiktai pienės, gėlė̃s neturi vardo,
Tik piktžolės lietuviškų laukų,
Ne kartą žemdirbio išartos, bartos,
Vėl pilat žemei tūkstančius žiedų.

Be jūsų man pavasaris bespalvis...
Nubėga auksu pieva ir kalva.
Atrodo, imtumei, aukštyn iškeltum,
Ir būtų šaliai vėliava tikra.

Na tai ir kas, kad sako: jūs bevertės,
Gadinat pievas, kaimui vien našta.
Bet žydit pirmosios, net pakelės pageltę,
Taip dosniai išpilta saulėtoji spalva.