Virš melsvų gelmių
pabiro deimantai,
žydintys danguje,
nesistenk užmerkti
manųjų akių,
aš — vis dar aklas
pavasaris,
įsimylėjusių miglų slėnyje,
nebandyk prakalbint,
aš — vis dar sustojęs
laikas,
kurio minutės
lyg žvaigždžių šviesa,
patvino žėrinčiuose debesyse - - -

- - - Išvysk, meldžiu,
išvysk
kiekvieną patekančią planetą,
man sunku
prisiminti, kur
palikau
perregimą
kūną,
kurioje iš jų
teko būti vagimi,
tad šalčiu
išraižyk
mano kaltę —
ant paklydusio silueto,
kuris galbūt
kada nors
sugebės apgauti
aistrų užvaldytas
miglas,
paliesti išgąsčio glostomą žvilgsnį.
Ir man nebeteks regėti,
kai
virš melsvų gelmių
pabirs
milijardai
deimantų,
sužydusių tamsiame
danguje - - -

- - - iliustruodami
manąją vagystę —
sutrupusį tikėjimą
pavargusio kūno vyzdžiuose,
— (ATSIMERK) —
jei šviesoje
įstengsi pabučiuoti
manąsias
nusidėjusias,
rūkuose skendinčias, mėlynas akis ---