Kai prikimusiai
dainavo
Leonardas Kohenas
Ir sidabro taurės
Tilindžiavo
Lyg varpeliai,
O prie krosnies
snaudė — na ir kas —
kojinių sudrėkusių
pulkelis,
kai ant sienų
žvakės atšvaitai
šoko paslaptingą šokį,
taip norėjau, kad išgirstum tai,
ką viena gal pasakyt temoku.
Ir taip troškau žodžių banalių,
Tavo lūpų, liečiančių man plaukus.
Jei nesuvokei, tai pakuždėsiu tau:
Aš dar laukiu. Vis dar kažko laukiu...