Tuščia gatvė. Mėnulis. Naktis.
Vienakojis ramentais stuksena.
Lyg per širdį – per grindinį jis...
Nežinojau, kad ilgesį seną

Širdy slepia. Pamiršo jausmus.
Išdabino skausmu juodi metai.
Jisai žino, kitaip nebebus.
Prisiglaudęs šešėlis jį veda,

Piktai delbia į žemę akis.
Išnešiota laike vyno tvaiko
Danguje jį žvaigždė pasivys...
Prisigėręs šaligatviais vaikos

Trapias sielas. Tik jos išgaruos.
Nusineš jas ramybė bebalsė.
Tiktai liks atminimais laukuos,
Pasiklos dar regėjimu palšu.

Nejau buvo šviesa? Neišnyks
Praeitis, įsirangius į kelią.
Kažkas kužda: sustok! Žvaigždės – kris...
Sužibės ir atvers savo galią.