Koks ryškus ir smagus aidesys nusirito pakrante,
Išsipustęs šviežia žaluma, jau pavasaris - svečias.
Apdalino žibuoklių kerais išsausėjusį krantą,
Spalvomis nulašnojo žiedais, kad iš naujo nustebčiau.

Dar pašiurpsta rytais pašaliai, palei upę patvinę,
Po žiemos tyliai bunda vabzdžiai, bet drugeliai dar miega.
Nors dažnokai nusiveda debesys saulę slėpynių,
Bet gražu, kai šakom žaluma atsibudus nubėga.

Meta nuometą baltą rūkai virš garuojančių pievų,
Pumpuruojasi ertmės rytuos, nė šešėlio nelieka.
Jau pribarstė žiedų ant pakrantės delnų senos ievos,
Sodai tvinsta baltai, o jausmai, rodos, Dangų pasiekia.