kam tos ašaros
vėjau
džiovini mano
sieloje
neverkiu aš negaliu
nors jau prinešei
smėlio
praregėsiu kada
kai neliks jokių
drobių
baltų
vyšnių žiedlapių
sniego
vyno ir kraujo
skausmo
balto ilgesio
tam
kad sušukti galėčiau
kam apleidai
beje
iš tiesų
kam apleidai
juk galėjom
pabūt
aš kavos
tu minties
lieka verkt
netekties
kam tos ašaros
vėjau
kam