Amoris vulnus sanat idem, qui facit*.

Ji lyg plaštakė

Prie lango į rytdieną
Sėdi parimus.
Vijokliais ir samanom
Išmargintos akys kaip sienos -
Be tinko, kerpėtos, bet mielos.

Ji lyg voltorna

Nubučiuota Šopeno
Svaigaus žiogo glėby,
Naktinės cikados nata
Vaiskioj pilnaty -
Taip, kaip vaikystėj - - -

Ji lyg kriauklė

Iš jūros, grublėta,
Bet vis dar brangi.
Vis dar gyva savo godomis,
Savo kuždesio melodija -
Palikto vaiko motina.


Tas ledokšnis - noktiurnas bemiegis:
Paveikslas ir choras tiesos,
Per vėlai išraizgytas

*Meilės žaizdą išgydo tas, kas ją padaro.