Atleiski už ašarų upę,
Už skausmą ir viltį atleisk.
Ir kad nemokėjau tau būti
Gyvenimo džiaugsmas, neteisk.

Atleisk man už žaizdą tau sieloj.
Už liūdesio pilnas akis.
Ir kad nemokėjau kasdieną
Šios meilės įrodyt iš vis...

Atleisk, kad mylėjau per stipriai.
Apakus buvau nuo jausmų.
Gyvenimas buvo lyg sapnas,
Tačiau aš iš jo prabundu.

Atleisk ir neteisk, nors vertėtų...
Aš tiek tau skriaudos padariau...
Kad mano širdis taip kentėtų
Ir žaizdos kraujuotų stipriau...

Mylėsiu tave tau nežinant.
Skaičiuosiu dienas be tavęs.
Tačiau nenustosiu maldauti:
„Neteisk. Pagailėki manęs...“