Daužo, drasko vėjai
Akmeninę sielą
Tarsi maža paukštį
Lūžusiais sparnais.
Plaka žaibas kirčiais,
Kraujas upėm varva.
Siela nepalūžta,
Stovi su visais.

Ant aukščiausio kalno
Plauna rūgštūs lietūs
Sužalotą sielą
Lūžusiais sparnais.
Ant žemiausio skardžio,
Teka laiko saulė,
Sudraskytą sielą
Guodžia spinduliais.

Tik vienatvės jausmas
Tarsi peilio pjūvis,
Laukiantis naktinės
Sielos užmaršties.
Pražudytą sielą
Drasko nuožmūs vėjai,
O iš kraujo lašo
Žvaigždės sužibės.

Paskutinis kirtis,
Lūžta baltas sparnas.
Iškelta į dangų
Lūžusi ranka.
Vėl sustings į luitą,
Laukianti stebuklo.
Ir aplink vijokliai,
Besirangant šviesai,
Amžinai pražydę
Ašarom spindės.