ties riba, kur naktis, ir kur rytas;
ties vieta, kur esi ir nesi;
du žvilgsnius danguje išraižysim,
uždarydami savo akis.

neliūdėk, sako juodas šešėlis;
baimės kalnas, už jo – nematai,
nebeverk, sako aidas: negirdi,
mano durys ir tavo langai.

nevadink, žodžiais to, kas įskaudina;
ir drovi šiluma bus brangi:
vienumoj, tyliai lauk, grįš užuomina –
tavo rytas – tai mano naktis.

ties riba, kur mylėjau, ir laukiau;
ties vieta, kur skaudžiausia suklupt,
lieka laikas, ir virpantis kvapas:
tik pažvelk, aš ir vėl toks trapus.

nusižengsiu, gyvendamas  kaltei;
ji tokia, kaip cukriniai sapnai,
būna – dūžta, ir surenki praeitį,
būna – nieko nelieka, tik Tai...