„Olos alegorija“ mano akimis

Jis žvelgė į sienoje matomus šešėlius ir mąstė, kaip norėtų prieiti ir paliesti judančias būtybes, visą laiką esančias priešais juos. Jis negalėjo žinoti, kad šie vaizdai — tik atspindžiai tikrojo pasaulio, kuris rutuliojasi visai šalia, už olos landos, už to plyšio pro kurį patenka šviesa ir sukuria šią, jiems pačią tikriausią apgaulingą tikrovę. Ir kaip jis galėjo tai žinoti? Šiuos žmones į olą atnešė ir prirakino, nugara į plyšį, pro kurį skverbėsi saulės spinduliai, dar visai kūdikius. Jie nepažinojo kito pasaulio, tai buvo pati tikriausia tikrovė iš visų. Niekas negalėjo patikėti, kad už nugaros, vos už kelių žingsnių verda gyvenimas. Tikrasis gyvenimas. Visada pro šalį vaikščiojo žmonės, nešiojo įvairius daiktus, bėgiojo kažkokie gyvūnai, žaliavo žolė... O oloje, ant sienos, esančios priešais juos, matėsi tik šešėliai, tolimi tikrojo gyvenimo atspindžiai.

Tačiau jis buvo kitoks. Jis nujautė, kad yra kažkas daugiau. Kiekvieną dieną užplūstanti šviesa šildė ir tai jam kėlė didelį susidomėjimą. Tereikėjo ištrūkti ir viską pamatyti. Tačiau jis niekada nebandė nutraukti grandinių, tik galvojo ir laukė, nežinia ko. Tačiau vieną dieną jis ant sienos pamatė moters siluetą, ji ėjo ir suklupusi parkrito, šešėlyje matėsi, kaip sudužo jos puodynė. Moteris susiėmė už galvos ir pradėjo gailiai verkti. Jis negalėjo suprasti, ką tai reiškė, juk jis pats niekada nėra matęs nei puodynės, nei tuo labiau buvo suklupęs ar jautęs panašių emocijų, tačiau tąkart jam labai pagailo moters, nors jis pats nežinojo kodėl.  Sukilo nesuvokiamas noras nutrūkti nuo sukaustančių pančių ir prieiti prie šešėlio, kad  galėtų priėjęs padėti moteriai. Jis ir pats jautėsi esąs šešėlis, juk niekada nebuvo savęs matęs.

Pajudinęs ranką jis švelniai trūktelėjo grandines ir antrankiai nukrito. Per tiek daug metų metalas, kaustęs jį visą gyvenimą, surūdijo ir buvo itin lengvai pralaužiamas. Jis pribėgo prie moters ir bandė ją paliesti, jai padėti, bet tik atsitrenkė į sieną. Viskas tapo visiškai netikra. Jis atsisuko ir pamatė savo draugus, kabančius ir stebinčius jį nustebusiomis akimis. Visą gyvenimą pažinoti žmonės jam atrodė visai kitokie nei tie šešėliai priešais. Draugai pradėjo isteriškai rėkauti, liepė jam tuoj pat grįžti į savo vietą, tačiau tada jis pamatė šviesą, o už jos vykstantį veiksmą. Po to jokios draugų kalbos nebūtų privertusios jo apsisukti ir grįžti. Jis iš lėto ėjo olos angos link ir su kiekvienu žengtu žingsniu viskas matėsi vis aiškiau.

Patekęs į lauką jis pamatė būrį žmonių skubančių su savo problemomis, besišnekučiuojančiu tarpusavyje. Viskas, ką jis anksčiau žinojo, pasikeitė. Jis apstulbęs parkrito ant žemės. Saulė skaudino jo jautrias akis, o nauji vaizdai neleido nurimti protui. Išsigandęs jis paršliaužė atgal į olą.

Po kurio laiko, kai praėjo pirminė nuostaba, jis pradėjo pasakoti apie viską savo draugams. Puolė įtikinėti, kad ir jie nusiplėštų savo grandines ir eitų į lauką kartu su juo. Tačiau visi liko kaboti savo vietose ir net nesiruošė palikti savo namų ir savo pasaulio. Jie nepatikėjo nei vienu jo žodžiu. Išsityčiojo ir išvadino jį melagiu.

Išgirdęs savo draugų nuomonę jis suprato, kad daugiau jam nėra čia ką veikti. Visą gyvenimą pažinotų žmonų protai jam buvo per siauri, nežinojimas jiems pasirodė daug reikalingesnis, nei tiesos atskleidimas. Jis apsisuko, išėjo iš olos ir niekada į ją nebegrįžo.
Voveriukas