SV

Tu nemokėjai kalbėti. O klausyti mokėjai. Ir apkabinti mokėjai. Ir mylėti.
Tuščia tuščia tuščia.

Rašau, kad padėčiau tašką. Va — taškas. Ir dar vienas. Ir dar.

Kažkur pasaulio kamputyje žvejys brėkštant aušrai narplioja savo tinklą. Jam pasiseks. Aš siunčiu jam savo geras mintis.
Noriu tikėti, kad jis ten yra. Tada nesijaučiu tokia vieniša. Jeigu mano vaizduotė teisi. Noriu tikėti. Jūros vėjas kutena jam ausį, o akis glosto drėgni kalnų šlaitai. Ten jis laimingas.
Žvejy. Atpūsk ir man truputį to jausmo.
Tuščia tuščia tuščia.

Kambary aidi Miles Davis. Aidi kitaip, nes šiąnakt čia daugiau nieko nėra. Mano angelas iškeliavo. Kaip slapukas, kai manęs čia nebuvo.

Nemėgstu slapukų. Pasakė jinai... O gal pagalvojo. Nebeskiriu realaus garso nuo įsivaizduojamo. Gal ir gerai. Nes girdžiu žingsnius. Bet aš neatsisuksiu. Ne. Neatsisuksiu.

Sielą turim tik vieną. Ir dalinam ją. Kartais jinai randą draugą. Kartais. Ar gali būti sielos draugas akmuo? Šuo? Ožys? Žmogus?
Galvojau galvojau, kas buvai. Šūdinesnio apibūdinimo nei Vikipedijoj turbūt būti negali, daugiau neieškojau, nes pasidarė gėda tave vadinti „draugu“.
Tegul Miles Davis geriau apibūdins, kas tu esi, jeigu buvai vienintelė siela, kur manoji rasdavo prieglobstį, jeigu buvai vienintelis kūnas, kurį norėdavau prisiglausti, jeigu buvai vienintelės akys, kuriomis tikėjau... jeigu... jeigu...

Tuščia tuščia tuščia. Velniai griebtų.

Atsiprašau. Atsiprašau? Atsiprašau, kad tave irgi paverčiau slapuku.
Pažiūrėsiu ar meilė gali būti amžina.

Nagi, žvejy...
lietus