Nežinau, ar palengvėjo;
Kas išvis yra lengva?
Žiūrėdama jaučiau tą vėją,
Žiūrėdama į tolstantį dangų.

Netikėtumai užgriūna kaip mintys,
Būna labai sunku išvengti jų.
Su mirtim kovojo gėlės nuskintos,
Mirusios gyvybės ir dabar gailiu.

Jaučiau tai. Žarstau žėruojančius pelenus
Nuo laužo, kuriam sudegiau senoji „aš“.
Rudeninis vėjas sunkius debesis gena,
Gal jisai ir man ką nors naujo atneš?

Bet visos šios mano mintys išsisklaido,
Nes kaip buvau niekas, taip ir likau.
Turi savo svorį visos baimės ir klaidos.
Ant savęs ir kitų ilgą laiką pykau.

Bet niekur neveda tas pyktis,
Gali likti tam savo kelio dugne.
Dar karštos žarijos baigia išnykti.
Nieko tokio, jei pamirši mane.