Vis dar šypsosi
Vakarėjo. Žygis sėdėjo ant šlapios žemės, nugarą atrėmęs į medinėmis lentomis iškalto garažo sieną. Buvo įtartinai tylu, joks vėjelis netrikdė ramaus vaikino kvėpavimo ir paskutinių paukščių giesmių prieš nusileidžiant saulei. Tačiau Žygis vargu ar klausėsi tos tylos – jis buvo paskendęs savo mintyse. Iš šalies jo kūnas atrodė tarsi negyvas, visiškai nereagavo į aplinką, tačiau viduje viskas virte virė. Tik vaikinas to niekam neparodė. Žinojo, kad liks nesuprastas, arba išvis neišgirstas. Kažkada juk panašiai ir buvo.
Pasėdėjęs dar kelias minutes, Žygis pagaliau pajudėjo. Iš džinsų kišenės išsitraukė aptrintą odinę piniginę, atsegęs ją, ištraukė per pusę perlenktą kažkokį popierių, tada pasidėjo jį ant kelių, o piniginę vėl susigrūdo į kišenę. Judėjo jis lėtai, atsargiai, tarsi tai būtu ne fotopopierius, o stiklas.
Nuotraukoje buvo mergina. Nenuginčijamai graži. Ilgi, šviesūs, šiek tiek garbanoti plaukai, dailūs antakiai, džiaugsmu ir veržlumu trykštančios žalios akys, maža, truputį strazdanota nosytė ir plati, nuoširdi šypsena. Mergina kažkur gamtoje, apsivilkusi trumpą geltoną palaidinę, o šalia jos – Žygis. Jis taip pat šypsosi, tačiau ne tik nuotraukoje. Ir dabar kažkokia nematoma jėga vis dar tempia jo lūpų kampučius aukštyn.