Eini per dykumą mintim paklydęs,
Galvoji tyliai, kuo virtau?
Kodėl net meilėje negimę
Mylėti moka daug labiau?

Brendi per vandenį, nulenkęs galvą.
Troškina sielą pyktis ir kančia,
Bet ir vanduo to jausmo nemalšina,
Kurį palieka mylinti ranka.

Eini per girią, medžių lapai krinta,
Užmigti nori jų sausam glėby.
Bet net ir miegas laimės neatstoja,
Kai tavo laimė dingsta pakely.

Žengi per ugnį, sielos nebeskauda,
Lyg tai vanduo uždegino žaizdas.
O akyse šmėžuoja šaltis
Lyg plieno dalgio ašmenų.

Skrendi per dangų, debesim nusėtą,
Bet saulė degina sparnus.
Krenti kaip angelas paklydęs,
O žemė ruošia tau namus.

Slenki per miglą, tylų rūką,
Ieškodamas trapios gėlės,
Bet rasdamas tik sielos ūką
Jauti — tau niekas nepadės.