akiduobes gilias
palikusios,
pabėgo pušys
iš pajūrio
smėlio.
keliavo vieškeliais
dulkėtais,
akis joms plakė
svaigus padangių
mėlis.
nebeištvėrė josios
pikto šiaurės
vėjo,
nuo jūros
atšiaurusis
kasdieną geidulingai
glamonėjo.
keliavo pušys
be atokvėpio,
suplukusi žievė
atšerpetojo,
rūpintojėliai kryžkelėse
jas tolumon
lydėjo,
paskutinius rasos lašus
padovanoję.
vėlyvą vakarą
galulaukėj
sutiko beržų baltakamienių
būrį,
prigludo prie baltos
žievės,
ir atsiduso,
jog šaknis įleist
čionai
jos turi.
ryte nustebo
berželių juodos
akys -
aikštingos pušys mindžiojo
plukes,
jos negalėjo
patikėt,
jog purvinos jų šaknys
jau niekad
smėlio nesuras.