Pradėsiu iš karto nuo nesusipratimų. Nežinau, supratote jūs jau ar dar ne, bet visas mano gyvenimas apsivertė tą dieną. Taip, būtent tą, o ne aną ir ne kitą. O apsivertė jis tikrai žymiai. Kita vertus kitaip būti turbūt ir negalėjo. Beje, prieš pradedant pasakojimą, kuriam daugybę įtakos turėjo daugybė dalykų, spėju, kad kūrinį įsijungėte, atsivertėte ar susiradote būtent dėl pavadinimo. Pala pala, nešaukit, nesakau, kad visi. Tačiau spėju, kad kokie stiprūs 90 procentų tai tikrai (tai parašiau tik tam, kad jūs visi apsiramintumėt ir manytumėt, kad esate tarp tų 10 procentų, kurie kūrinį atsivertė NE dėl pavadinimo).
O dabar prie reikalo. Iš tikrųjų viskas prasidėjo labai jau kasdieniškai. Kasdieniškai būtent man. Eilinį kartą sugalvojau kažką tiesiogine to žodžio prasme nerealaus, kad nustebinčiau ‘savo-visų-svajonių-kartu-sudėjus-merginą’ Margaritą (tik nepradėkite, gerbiamieji, postringauti apie laikinus jausmus ir kitas banalybes, čia ne cirkas). O padaryti Jai įspūdį norėjau ne vien todėl, kad ją mylėjau, bet ir todėl, kad Ji man buvo kaip simbolis, kaip vienintelės ir nepakartojamos merginos idealas. Tačiau Jos nuomonė apie mane ir visi kiti panašūs dalykėliai man buvo neprieinami, o kadangi aš siaubingai pavydus, o prie visko dar ir paranoikas – tiesiog krausčiausi iš proto. Juk ir mažas vaikas, per ilgai stokojantis dėmesio, apsiverkia. Taip ir aš raudojau ir plaukus nuo galvos plėšiausi, ir į sieną iš kojos spardžiau, bet tai, žinoma, nepadėjo. Bet mano atkaklumas viduje tiesiog kunkuliavo, todėl reikėjo ko nors griebtis. Ko nors neįprasto. Ir kartą aš gavau tokią galimybę...
Įsivaizduojate, žaisdamas namie su skruzdintuvu junginėjau į rozetę jo kištuką. Na, tai dariau tam, kad būtų lengviau galvoti. Žinote, vieni riešutus kramto, kiti koja trypia, kad tik lengviau mąstytųsi, na, o aš skruzdintuvo kištuką į rozetę užsigalvojęs kaišiojau. Bet čia staiga paėmė rozetė ir nusičiaudėjo. Taip garsiai ir, sakyčiau, įžūliai. Man net koktu pasidarė. Ai, palaukite, koktu pasidarė iškart po to, kai kažkur iš nuostabos pamečiau atvėpusį apatinį žandikaulį. O rozetė prunkštelėjo ir atskaitė man moralą. Sakė, kad aš nevala ir negaliu, kaip ir visi normalūs žmonės, susigalvoti ko nors normalesnio – atseit būtina man kaišioti tą kištuką į rozetę. Och, tik pamanykite, kokia pasipūtusi ir įnoringa. Aš iš to pykčio net pamiršau, su kuo kalbu. Kai pradėjau jai porinti savo gyvenimo filosofiją, tai net dangus apsiniaukė. O ji, nepatikėsite, net įkaito visa po mano žodžių. Ir tuomet sulaukiau siaubingos tirados keiksmų ir užgauliojimų. Tarp jų buvo net tokių žeidžiančių pavadinimų, kaip avino genitalijos. Na, vienaip ar kitaip tą rytą mano gyvenime atsirado kalbanti rozetė. Ir maža to, kad atsirado, ji dar man kažką aiškinti pradėjo. Na, tai ką? Aš tylėdamas nuslinkau į sandėliuką ir pakėliau savo laužtuvą. Terliotis, kaip sakant, nemėgstu. Taigi prišokau prie tos rozetės ir pradėjau eksperimentuoti įvairius triukus su laužtuvu. Bet kur čia... Ana pradėjo baisiausiai spiegti, todėl mechaniškai užkišau jos abi skylutes skruzdintuvo kištuku. Ir kai tik vėl pasilenkiau laužti jos šalin, ji minėtąjį kištuką tiesiog išspjovė. Tuomet nutariau naudoti įvairias laiko patikrintas priemones, tokias kaip izoliacija, vata ar net cementas. Daugeliu atveju nukentėdavau pats, bet nepasidaviau. Tada, po ilgų terlionių, rozetė man pareiškė, kad ji nemirtinga. Na, man to kaip tik ir reikėjo, kad galėčiau pasakyti, jog aš dažniausiai miegu su Penelope Krūz, o kai ji nusibosta, aplankau Jenifer Aniston. Rozetė pasipūtė, bet vietoje eilinių priekaištų, mestelėjo man pasiūlymą. Na, žinoma, jis buvo iš visų pusių apipintas priekaištais, bet vis tiek. Skambėjo maždaug taip:

„Nors tu ir esi visiškas pusgalvis ir idiotas, savo ryžtu ir įsitikinimu tuo, ką darai, mane stebini. Tai ir privertė tave suprasti, kad aš esu. Siūlau tau tarnauti man ir tapti Rozetės klubo riteriu. Apsisprendimui turi lygiai parą, tik atmink, kad užduotys, kurias tau skirsiu, bus toli gražu nekasdieniškos. Kaip, beje, ir atlygis, kurį už tai gausi.”

Galvojau galvojau aš tada ir nusprendžiau, kad tai gali kaip nors padėti man su Margarita. Galbūt rozetė padarys taip, kad aš jai patikčiau? Na, vienu žodžiu, aš sutikau. Ir gavau pirmą užduotį: susekti, kur prasideda vaivorykštė. Kur? Na kas čia dabar per nesąmonės... Kur prasideda vaivorykštė? Žinoma, kaip visada pradėjau skeryčiotis ir burbėti, tačiau rozetė nieko nebesakė. Ir teisingai darė – gavai užduotį, tai ir sukis pats. Bet aš taip pat nebuvau pėsčias – prikalbinau draugus, kurie dienų dienas nieko daugiau ir nedarė, kaip tik sėdėdavo rūsiuose, gerdavo alų ir birbindavo savo gitaras. Pasakęs tokiems kaip jie, kad kalbėjausi su kažkokia rozete mano virtuvėje, tikrai nebūčiau sulaukęs jokių priekaištų ar keistų žvilgsnių. Tai buvo ištikimiausi mano draugai, kurie net į pasaulio kraštą, man pasiūlius, keliautų. Taigi sugėrėm visą likusį alų, palikom gitaras ir pasiskubinom pas mane į namus. Deja, rozetė nebekalbėjo su manimi. Matyt, nenorėjo duoti jokių užuominų, susijusių su užduotimi. Žinoma, turėjau to tikėtis... Ką gi, aš tikrai nebuvau, nesu ir nebūsiu tas, kuris pasiduoda, todėl pradėjom įnirtingai galvoti, kaip susekti tą vaivorykštės pradžią. O galvoti teko tikrai ilgai. Iš dalies todėl, kad laukėm lietaus. Ir vieną dieną sulaukėm. Pylė kaip iš kibiro, o mes visi pasiskirstėm ir stebėjom viską pro langą skirtingose miesto taškuose. Čia susisiekimo tikslais labai pravertė mobilieji telefonai. Na tai sėdžiu, pamenu, prie to lango, sėdžiu ir užmiegu... Tada, praėjus nemažai laiko, staiga pašoku ant kojų, išgirdęs savo mobiliojo skambėjimo toną. Atsimerkiu, o už lango jau šviečia saulė ir... vaivorykštė! Net neatsiliepdamas į skambutį mikliai pasileidžiu laiptais žemyn į lauką ir kiek tik kojos įkabina pradedu bėgti vaivorykštės link. Staiga prieš akis išbėga vienas iš draugų ir tikslo link skubam jau dviese. Bėgti ilgai neteko, miesto gatveles ir prospektus mokėjom mintinai, todėl dabar beliko tik kuo skubiau pasiekti vaivorykštės pradžią. Ar pabaigą? Prakeikimas, tik tada man šovė į galvą, kad aš nežinau, kur prasideda, o kur baigiasi vaivorykštė. Bet bėgti nenustojom ir jau po kelių akimirkų pribėgom vietą, kur prasideda, o gal baigiasi vaivorykštė. Čia jau stovėjo keli iš mūsų draugų. Aš, nieko nelaukęs, paėmiau ir nėriau vidun. Žybt. Akimirka ir aš atsimerkiau. Aplinkui nieko nebuvo, tik platus rugių laukas. Milžiniškas. Greitai griebiuosi telefono, bet aš dabar ne ryšio zonoje. Dar kartą apsižvalgau. Nieko, tik rugiai. Persikėliau iš vieno vaivorykštės galo į kitą, man dingteli, tačiau kaip? Kas čia per fenomenai? Mistika, vaizduotė? Ne, tik rugiai. O, kad juos kur... Jų čia tiek daug, kad net nėra kur kojos pastatyti. Labai tankiai vienas prie kito augantys rugiai. Ir labai aukšti, man iki bambos siekia. Bet jūs juk jau žinote – ne man pasiduoti, o ir prarasti neturiu ko. Jei nepatinku Margaritai, aš neturiu nieko. Spjauti man ant visko. Įsitempiu ir pradedu bristi į kažkurią pusę. Net deramai nežinau, į kurią. Bet kur. O bridau, atsimenu, tikrai ilgai. Jau ne tik prakaitas, bet ir kraujas kai kur varvėjo. Ir staiga tik pykšt. Atsisuku, o ten jau mane iš visų pusių pradeda supti brakonieriai. O gal ne brakonieriai, neatsimenu aš dabar. Vienu žodžiu atsidūriau netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Ir dar instinktyviai pakeltomis rankomis. Tada primerkiau akis ir pamėgdžiodamas Briusą Wilisą, pabandžiau greitai visus niekšus su ginklais rankose neutralizuoti. Ir ką jūs manote? Nieko? Tai gerai. Dar nespėjęs kuriam nors užvažiuoti, greitai gavau šautuvu per galvą ir man to užteko. Atsibudau tik uždarytas į kažkokią šaltą ir drėgną patalpą. Toliau sekė tikrai ne pati smagiausia dalis – mane ir kitus čia uždarytus dieną naktį pakaitomis plakė. Ir nesakė už ką. Tiesiog maniau, mirsiu, bet kadangi man buvo tas pats, tai ir į širdį pernelyg neėmiau. Kentėjau ir tiek. Žmonės geba prisitaikyti ir garbė tiems, kas prisitaiko greičiausiai.
Tačiau vieną vakarą žmonių, atsakingų už tokį mano ir daugelio kitų įkalinimą, vyriausiasis išėjo pakvėpuoti grynu oru ir pabūti su savimi. Aš tuo paros metu kaip tik nemiegojau ir nevalingai jį užkalbinau. Pokalbis buvo labai lakoniškas ir nesudėtingas. Kalbėjome apie gyvenimą. Tik itin glaustai: išmesdami intymiausias jo detales ir pakeisdami jas politika. Gyvenimo politika. Keista, pamaniau aš. Žmonės, kurie pasiekia vaivorykštę, yra nukeliami į antrą jos galą. Trumpiau tariant, viskas turi pradžią ir pabaigą. Taip turi ir vaivorykštė. Aš pasiekiau jos pradžią (arba pabaigą) ir atsidūriau pabaigoje (arba visgi pradžioje). Pakankamai sudėtingas klausimas, bet dabar mane turėjo jaudinti ne tai, kaip ir kur aš atsidūriau, o ką man daryti, kad ištrūkčiau. Ir ištraukčiau visą savo draugų kompaniją, kurie nieko nelaukdami sulindo paskui mane į vieną iš vaivorykštės galų. Ir lygiai taip pat atsidūrė čia, su manimi. Bet niekšų, kiekvieną mielą ar ne mielą dieną plakusių mus rimbais, vyriausias visgi man kėlė nepaaiškinamą pasitikėjimą. Jis suprato mano padėtį ir įvertino mano atkaklumą, tačiau liūdnai papurtė galvą, spręsdamas apie mano likimą. Tokia politika. Visuomet atsiras kažkuri visuomenės dalis, turinti atkentėti už visus. Ir ta dalimi tapome mes. Tačiau tuomet į galvą sugrįžo du dalykai, apie kuriuos tebesisuko devynios galybės klausimų. Rozetės klubas ir Margarita. Ar ji verta visų tų skaudžių rimbo prisilietimų? Ir ar visa tai apskritai dėl jos? Bet ai, kam čia kvaršinti sau galvą... Jūs gi žiūrite filmus ir dar knygas skaitote, todėl galite lengvai nuspėti tai, kas vyko toliau. Žinote, kaip būna, o ypač Holivude. Jau kitą dieną pas mane atėjo keletas nesipraususių banditų ir pasakė, kad kažkas mane nori pamatyti (cha, cha, o jau pamanėte, kad aš ten kažkoks išrinktasis universalus karys? Cha, cha...). O pamatyti mane norėjo kažkoks visiškai neutralus asmuo. Taip sakant, trečioji žaidimo pusė. Supratau iš karto, kad darosi karšta. Kažkas iš viso šito gražiai pasipelnys, o kažkas skaudžiai nudegs. Tiek to. Apsisprendžiau ir trūktelėjau durų rankeną į save. Už jų buvo mėnesienoje skendintis kambarėlis, o per vidurį sėdėjo... klounas. Atsistojęs jis man pradėjo postringauti apie viso šio reikalo perspektyvas.
         - Įsivaizduok ,- prabilo.
         - Ką taip? , -nesupratau.
         - Kelionių vaivorykštėmis monopolį!
Susiraukiau. Jo išdažytu veidu keitėsi nebylus šešėliai.
         - Atleisk ,- nutaisęs kuo rimtesnę veido išraišką pradėjau aš.
Jis įdėmiai klausėsi.
         - Aš čia ne derėtis atvažiavau ,- pabaigiau.
Klounas susiraukė. Atrodė, kad su savo įsitikinimais jis nejuokavo. Tačiau aš buvau atviras – manęs vaivorykštė, kaip transportas, nedomino. Kaip ne kaip, aš buvau rozetės klubo, apie kurį žinojau minimaliai, lyderis. O kadangi buvau lyderis, buvau ir atsakingas už viską. Ir už save, ir už savo draugus.
- Ne ,- tvirtai atsakiau.
- Aš nejuokauju ,- labai rimtai pasakė klounas.
- Aš irgi ,- užtikrinau.
Tada jis truputį pasisuko ir tik tuo momentu aš suspėjau pastebėti, kiek raukšlių vagoja jo išdažytą veidą. Žmogus į savo viziją sudėjo visus lūkesčius, visas viltis ir visą savo gyvenimą.
           - Maniau, kad klounai linksmi ,- tarp kitko prasižiojau aš.
           - Mes vaidinam. Žmonėms. Mes atiduodam jiems savo gyvenimą ir patiems visiškai nieko nebelieka. Po kiekvieno pasirodymo lieki vis tuštesnis ,- paaiškino jis.
Kurį laiką įsivyravo tyla.
             - Klausaisi? ,- netikėtai užklausė.
             - Įdėmiai.
Klounas šyptelėjo, tačiau liūdnai ir dalykiškai. Paskui tyliai užbaigė:
              - Aš tau dabar atvėriau didelius ir girgždančius vartus į savo asmeninį pasaulį, kur slepiu labai asmeniškus ir intymius dalykus. Aš tau padovanojau mažytę šukę savo vizijos, tikėdamasis, kad suprasi. O tu ją sumaitojai. Sumaitojai kartu su visomis perspektyvomis, kurias mums pasiūlė vaivorykštė.
Aš tylėjau. Tada pamačiau jo skruostu bėgančą ašarą, kuri, susimaišiusi su dažais, paliko keistą ruožą ant klouno skruosto. Tačiau kitą akimirką nusigandęs atsitraukiau per keletą metrų: klounas nutaikė į mane užtaisytą revolverį.
               - Nužudyti tave dabar tiesiog taip būtų pernelyg sausa ,- pasikeitusiu tonu pradėjo klounas.
Aš neturėjau ką pasakyti, tiesiog įdėmiai žiūrėjau į blizgantį vamzdį. Žinojau, kad mes jau seniai esame toli už etikos nustatytų ribų. Padėtis tapo nekontroliuojama.
               - Sužaisim rusišką ruletę ,- su klastinga ir šlykščia šypsena pasakė klounas
Aš tylėjau. Tylėjau, nes žinojau labai svarbų dalyką. Svarbiausią šioje situacijoje. Aš niekada nebuvau karys, bet buvau labai geras matematikas. O be viso to – man buvo tas pats. Klounas apgraibom iškrapštė iš būgno kulkas ir paliko tik vieną. Užtaisė, prisikišo prie smilkinio ir nuspaudė gaiduką. Plačiai nusišypsojo. Koks naivus žaidimas. Padavė man revolverį ir aš nieko nelaukęs prisidėjau ginklą prie smilkinio, nuspaudžiau. Nieko. Klounas kilstelėjo antakį. Pakėlė revolverį, paniurkė rankose, kažką bandė pasakyti, tuomet prisidėjo prie smilkinio, palaukė kiek ir nuspaudė gaiduką. Mano eilė. Vėlgi, paėmiau, prisidėjau, nuspaudžiau ir perdaviau atgal. Klounas atsikvėpė, pasėdėjo susimąstęs dešimt minučių, tarsi atgailaudamas. Tuomet prisidėjo ir nuspaudė. Nieko. Išsišiepė.
                  - Šešta kulka ,- priminė.
Paėmiau revolverį ir nieko nelaukdamas nuspaudžiau gaiduką. Nieko. Klounas išsižiojo.
                   - Šis revolveris – ypatingas. Jo būgnas savyje talpina visas septynias kulkas, o ne šešias. Man buvo malonu ,- šaltakraujiškai pakomentavau aš.
Klounos, nors ir išdažytas, visas perbalo. Purtėsi ir drebėjo pusvalandį kol galų gale pakėlė ginklą ir paleido kulką sau į smegenis. Susmuko ir aptaškė tvarkingą kambarį savo krauju. Ramiai atsistojau, pasitaisiau drabužius ir išėjęs uždariau duris. Koridoriumi jau tekini bėgo klouno banditai.
                    - Neskubėkite, ponaičiai. Dabar jūsų vadas turi pabūti vienas, tyloje ,- paliepiau ir apsisukęs ant kulno grįžau ten, kur laikė visus kitus.
Buki buvo tie banditai. Šūvis buvo skambus ir aiškus, tačiau, žinote, vienas šūvis pokalbio tarp galingų žmonių metu yra niekis šiais laikais. Būtent todėl klouno pakalikai to ir nesureikšmino. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Visiškai sutinku, kad tą vakarą mirė nepaprastai didis žmogus, kurio planas būtų atnešęs milijonus ne vienam ir ne keliems, tačiau aš turiu tikslą. Ir bet kas, atsistojęs mano kelyje, pasitrauks. Savo arba mano noru.
Bet kartais kelyje atsistoja pats tikslas. Ir tada supranti, kad atėjo pabaiga. Viskam.
Tą naktį buvo nužudytas ne tik klounas. Bet ir žmonių, talžiusių mus rimbais, vadas. Nauju vadu tapo jauna, geltonplaukė mergina. Nuo tada aštraus rimbo prisilietimai patrigubėjo, o laisvės kiekis mūsų gyvenime sumažėjo iki minimumo. Kol kas, taip išėjo, vaivorykštė ir stebuklingi jos privalumai buvo paslaptis. Ir visi, kas netikėtai atrasdavo šį savotišką portalą, kažkieno nurodymu būdavo plakami ir kitaip kankinami, kad daugiau niekas apie tai nesužinotų. Tai grėsė stambių pinigų praradimu, todėl žmonės ėmėsi kraštutinumų.
Bet žinote, ilgainiui mane visa tai pernelyg užėdė ir aš, įkvėpęs savo įniršiu klubo narius, nuėjau tiesiai pas jų naująjį vadą. Vadę, jei tiksliau. Ir tada įvyko minėtasis lūžis. Prieš mane stovėjo Margarita. Ji vadovavo visam šiam paradui ir laikė savo gležnose, bučinių nusagstytose rankose pražūtingąją vaivorykštės paslaptį.
Tylėjau gal kokią gerą valandą. Mano draugai, nors ir nelabai susigaudė, iš pagarbos tylėjo.
              - Rozetės klubo vardu , -lėtai pradėjau aš.
Margarita lengvai nusbraukė auksinių plaukų sruogą ir šiek tiek atsitraukė, į priekį užleisdama aršiausius mano priešus. Štai kaip. Dabar jau tikrai nebeturėjau nieko ir tikrai vėjais paleidau tiek metų brandintą klouno gyvenimą ir viziją. Užsimerkiau. Išvengsiu konkretumo ir vardų nerašysiu, o tik apsiribosiu ties vieninteliu – Margarita. Vardas, kuris lyg rūgštis pradegino mano protą ir mintis, mano gyvenimą ir sielą. Bet sugniaužęs kumščius aš pradėjau žingsniuoti į priekį. Su manimi ir mano draugai.
Tą vakarą aš įrodžiau, koks galiu būti. Ir jie tikrai suprato. Ką tą vakarą suprato Margarita – ne mano reikalas. Bet užuominą, kad mano jausmai buvo didžiulė klaida, tikiuosi, suprato. Parėjęs namo pradėjau plauti kruvinas rankas ir mano buką pasaulį nudegino klastingi rozetės žodžiai.
- Aš tau sakiau, brangusis, kad tu esi kvailys. O ryžtingas kvailys yra retenybė. Tau žmonės mėtė vien protingus pasiūlymus, o tu, kaip tikras mano tarnas, aklai darei tai, ko man mirtinai reikėjo. Ačiū, kvaily. O už darbą tau jau atsilyginau. Tu sužinojai tiesą. O tiesa šiais laikais iš tikrųjų neįprasta dovana. Sutik.
Tada rozetė užtilo. Pakibau ant apgailėtino kabliuko ir stulbinamu greičiu buvau ištrauktas ant karšto ir deginančio smėlio. Atsikimšau butelį alaus ir nugėriau kelis gurkšnius. Kartu su savo sąžine, prisiminimais ir visu gyvenimu...
Iki kito karto, nes kelio atgal seniai nebeliko.