Medžių pavėyi supas draugystė,
Ieško vilties, ji nebijo nuvysti.
Šlama berželiai, kvepia vėl ievos,
Ko gi nematė žaliosios pievos?
Ogi draugystė nubėgo palaukėm,
Vaiko klegėjime gulbėmis plaukė.
Nieks nesustabdė, nieks nepavijo,
Ėmė draugystė ir pievom nuskrido.

Pasakom grįžo, eilėm nuskambėjo,
Ašarom tavo žodį sudėjo.
Slinko nuslinko vienatvės minutės,
Akys suspindo, draugystę suradę.
Kiek dar laimingų padarė draugystė?
Ašaras šluosčius vėl leisdavo klysti.
Ach ta draugystė, sparnuota draugystė.