Atrodo, kad kažkas vis vagia laiką,
Nes dienos, kaip ir naktys, vis trumpėja.
Dar, ačiū Dievui, kad gražiai palaiko,
Viltis, išmintingiausioji guodėja.

Viltis, kad visas laikas turi prasmę,
Nors ir ne visada ją jaučiam, matom.
Ir kuo diena trumpesnė, tuo brangesnė,
Akimirka, jungtis užburto rato.

Tad nusivilt neverta, ką tas duoda?
Vargšeli tu, gražuoli nedalingas,
Jeigu dar įperki duonelę juodą,
Suprask, esi ganėtinai laimingas.

Tad duok man ranką, mes abu panašūs,
Laimingi ir ganėtinai išnašūs...