Tikra tiesa, jis krito beviltiškai kilęs.
Jisai nesurado viršuje kontūrų ir jokių siluetų.
Besvoris įniršis paskendo tamsiausioj palėpėj,
Kaip sužeistas vilkas ar suluošintas katinas
Įsiliejo į vieną nesaugią belangę, toliau nuo kitų.
Betgi jis nepamatė varguolio tarp pamirštų artefaktų:
Išsigandęs žmogysta išgirdo tai, kas nematoma.
Vyzdžiuose - išgąstis. Burnoje - tik užgesęs žodis...
Siaubūnas, pabaisa, klajūnas, bestija pragaro! -
Suklykė siela, pamačius vaidentuvėje vyksmą.
Bet beformis keliautojas, kritęs į tamsą liūdėjo
Įsikniaubęs į kampą norėjo vien tik tai pasakyti:
Ar galiu sutrukdyti, ar galima, pone!
Žmogysta nematė ir nieko išgirst negalėjo.
Vaiduolkis pasislėpė į kritusios žurkės urvą.
Beformis nerado žemėje rojaus. Tik bespalvis liūdesys.