Jau miesto nuojauta pavasarinė.
Nors snaigės plazda sidabrinės,
bet kvepia tolumos drėgme dirvonų,
upeliai srūva linksmindami žmones.
Jau kiemuose, alėjose skambu,
nors nuo mašinų gaudesio baugu:
sniege – vien ratų rievės – slibinai,
prakvimpa net ir medžių pumpurai!
Toks linksmas spindulys lange,
padangės mėlis šviečia akyse,
lyg moteris vitrinoj atsispindi:
blakstienos ilgos net išlinkę.
Akimirką gal stabtels arba ne,
ir nuplevens pražydusi gatve.
Kaukšės bateliai, lūš ledai,
Pakvips jos rūbų kvepalai,
Gal šypsena nušvis švelni
Pro lūpų žavų, skaistų žiedą...
Stebėsis net žiema, kad ji
Sušaldyt džiaugsmo nepajėgia.