Kiek nedaug...
(Muniškių globos namų seneliams)
Kiek nedaug...
Tik dvi negyvos baltos chrizantemos,
Mažytis marmuro akmuo,
Seniai užgesusios lempelės,
Nevėžio rūškanas vanduo.
Kiek nedaug...
Nebuvo čia kalbų, raudų, vainikų,
Nebuvo eisenų ir žodžių netikrų.
Ramiai po vieną žemę šią paliko
Su savo pavarde, tėvų duotu vardu.
Kiek nedaug...
Tikrai nedaug jiems buvo atseikėta
Garbės ir paprastų džiaugsmų,
O buvo, buvo kažkada mylėta,
Vilčių turėta, paslapčių.
Kas suskaičiuos, pasvers, įvertins
Žmogaus gyvenimo dienas.
Tikrai žinau – jos ne bevertės,
Tik liko pamirštos kol kas.
Sukumpęs medis, lopinėlis
Kasmet atgyjančios žolės
Guos gelsvo smėlio kauburėlį,
Kai niekas kitas neliūdės.
Pro šalį plaukia drumsta upė
Beribio laiko tyloje.
Likimo sesės, broliai guli,
Vargus užbaigę kalvoje.