Panašu, jog girtėju. Bardakas.
Velnio neštas gyvenimas laikinas.
Dievas naują išduotų, bet, sako
Užsiėmęs žiemos išvaikymu.

Šito visk(i)o man maža. Ir taškas.
Tiek minčių šiąnakt geriant išdygo –
Mano būtį lyg kriaušę nuraškė
Nuodėmingo sodo sargybinis.

Kur jis ją padėjo... Gal slepia?
Dešimt žodžių pro ausį praslysta –
Juk esi tu, žmogau, pigi prekė
Ant musėto Dievulio prekystalio.

Mane šiandien nupirko.
Nukirto,
Supakavo,
surišo.
Tik skausmas
Paširdžiuos. Kad jau reikia numirti,
Ir nėra.
Kas akis užspaustų.