Tu atėjai baltų takų delnais,
Pakvipus žemuogėm iš miško žalio,
Balta suknia, lelijų kaspinais,
Gėlėtais smilkiniais gaivaus birželio.

Širdis sustojo, — mūza prieš mane,
Nuo Dievo dovana, tada galvojau,
Lyg būčiau transo būsenoj, sapne,
Maniau, likimas tave dovanojo.

O kai užkopė mėnuo virš šilų,
Aistros varpeliai tyliai suskambėjo...
Man rodėsi, kaip tu žvilgsniu tyru,
Ilgai ir švelniai mane glamonėjai.

Tik, kai naktis, susupusi skaras,
Ir saulė glaustė savo rausvą skruostą,
Jau pastebėjau, kad tavęs nėra,
O aš likau, net nesudėjęs bluosto.