Jauku, kaip niekam nežinomas vėjas
Taip švelniai nuglosto pernykščią lapiją —
Ir liūdesį mano, žibuokle užliejęs,
Priglunda ramus... o dar neužgiję

Šunažolių slenksčiai į debesis sminga —  
Takai tarp žvaigždynų ir žemės šėšėlio —
Nuskintą žibuoklę merkiu — būk laiminga,
Išgėrus chloruotojo vandenio gėlo

Su mano siela tarp griuvėsių ir stabo —
Kaip rasą laikau dar širdy pagonybę —
Tai gal neužtrokšiu nuo labo nelabo
Ir viso geriausio, kai liūdesį žnybia...