Aš tiesiog myliu tingų penktadienio rytą, kai saulė žaismingai dirgina akis prasiskverbdama pro užtrauktas užuolaidas ir primindama, kad laikas keltis, bet skubėti niekur nebūtina. Pasaulis nesugriuvo, kol miegojau, bent jau ne daugiau nei visada, kol sklandžiau sapnuose, kuriuos jau sunkiai beatpasakočiau. Spalvingi pasąmonės žaidimai greit nublanksta ir ausis pasiekia įprastas rytinis triukšmas, kurį kelia mano kambariokai: ginklų žvangėjimas, įžeidimai vienas kito adresu, krentantys baldai ir vazos. Suniurnu, kad dar per anksti jų rytinei treniruotei. Jie puikiai mane girdi: jų ausys geresnės nei bet kurio gyvo padaro mėlynoj planetoje, vietinių vadinamoje „Žeme“, o ne vietinių „Terra 3“. Bet čia, matyt, vienas tų atvejų, kai tave girdi, bet išklausyti nenori. Žiovaudamas sunkiai išsirangau iš pūkinių patalų, kurie, rodos, kviečia ir tempia sugrįžti į jų minkštą karalystę, kurioje didžiausia problema – neiškristi iš lovos. Deja, ten užsibūti visą dieną negaliu – triukšmas, kurį kelią tie velniai, vartydami mano menkus žemiškus turtus, vis didėja. Toliau viskas vyksta autopilotu: rytinis dantų trynimas, stiklinė mineralinio, dušas, barzdos gramdymas. Viskas baigiasi rytine cigarete, po jos seka kitas penktadieninis ritualas – įjungus kristalinį prižiūrėtojų ekraną su įprasta savi-graužos doze stebėti, ką gi veikia mano alternatyvus „Aš“ iš  „Terros 2“. Niekuo ypatingu jis neužsiima: skaito laikraštį, geria kavą, ruošiasi keliauti į darbą. Visai neblogas gyvenimas, kai gali išeiti atidirbti tas kelias valandas, grįžti namo, grįžęs namo įmesti į grotuvą filmą ir su antra puse bei buteliu alaus panirti į laimingą būseną, kurios daugelis nevertina – vadina vegetavimu, banalybe, mirtimi prie televizoriaus. Aš norėčiau su juo pasikeisti vietomis nors porai savaičių – gerti banalų gyvenimą kibirais, o jis galėtų rinkti aštrius įspūdžius, apie kuriuos galėtų pasakoti anūkams. Bet to nebus – prižiūrėtojai neleidžia tokių pavojingų eksperimentų. Gal jie ir teisūs – neverta gvieštis svetimos laimės. Kiekvienas privalo nešti naštą, kurią ant pečių užkrovė sava Visata – į alternatyvas geriausia žiūrėti per stiklą ir rankomis jų neliesti. Vis dėl to įdomu, jeigu egzistuoja gyvenimas po mirties. Kur Kūrėjas, kurio netgi prižiūrėtojai nerado ir nesuklykė: aš tave radau!? – Kaipgi mane teis, jeigu mano egzempliorių – lyg snaigių gruodžio rytą. Negi mano siela tėra mažas didelės dėlionės gabalėlis, kuris po visų egzempliorių mirties sulips į vieną visumą, kuriai ir teks iškęsti teismo procesą? Juk visi gyvenam taip skirtingai, o atsiskaitysim kaip vienas asmuo... Lieka neaišku, kas baisiau: toks teismas ar įtarimas, kad visa, kas gyva gyvena begaliniame multiverse, kuriame viskas tėra kauliuko mėtymas ir jokia dievybė už to nesislepia...

Atsidusęs apsirengiu ir atveriu duris į kasdieninę beprotybę: stambus rudas triušis (Leporidae sapiens) vardu Arikis mojuoja lenktu kardu eilinį kartą įrodinėdamas savo meistrystę, o žavi katytė Lėja (Felis Sapiens) atmušinėja jo kirčius tradiciniais jos šeimoje iš kartos į kartą perduodamais pjautuvais. Kaip jiems ir neatsibosta kapotis kiekvieną mielą dieną? Atsidusęs užrikau iš visų plaučių:

– Gana jau darkyt butą – treniruotė baigta!

Manieji kambariokai paburbėję, kad aš jiems trukdau eiti tikro kario keliu, dingsta į virtuvę gaminti pusryčių. Dauguma žmonių turi kambariokus, kurie penktadienius praleidžia apsigaubę chalatu ir srėbdami mėtų arbatą. Maniškiai eina tikrojo kario keliu ir gamina netradicinius patiekalus mano virtuvėje. Arikio morkų ir jo gimtosios planetos žolelių troškinys visai nieko, Lėjos patiekalai visada susideda iš kokio gyvūno širdies ir kepenų – krimstelėti prisiverčiu tik iš mandagumo. Purtydamas galvą apsigaubiu minkštu chalatu, Arikis grįžta iš virtuvės su mėtų arbata. Įjungiu televizorių ir išjungęs smegenis klausausi tipiško rytinio serialų muiluotos pasakos apie tai, kas ką myli, kas ką mylės ir kas ką paliko. Po geros valandos pusiau Lėja grįžta su jai įprastu pusiau žaliu kraujais varvančiu patiekalu. Žiūrėti, kaip ji šakute kemša šitą siaubą į burną, nėra malonu. Arikis susinervinęs išeina į savo kambarį – jis vegetaras, tiksliau, visa jo rūšis – vegetarai. Vien priimti gyvulių skerdimo ir vartojimo maistui koncepsiją jam buvo nelengva. O čia dar toks kruvinas siaubas kiekvieną rytą... Bet ką darysi: pasiginčijame, susipykstame, susimušame ir vėl gyvenam kaip gyvenę. Lėja baigusi čiaumoti kiekvieno vegetaro košmarą užduoda įprastinį klausimą:
–  Tai ką šiandien veiksime?
–  Nieko ypatingo, laisvadieniai tam ir skirti.
–  Man nuobodu visa dieną čia murksoti!
– Tai pamurk ir murksok toliau!
– Visai nejuokinga, man jau bloga nuo šio buto – visi laisvadieniai tokie patys.
– Tai eik, susitik su ta nauja drauge, jeigu jau taip blogai...
–  O jeigu mano maskavimosi prietaisas suges? Tada ji gaus rimtą šoką ir nualps.
–  Lėja, baik - taip ims ir suges... Prižiūrėtojų prietaisai negenda.
– Tai man aklai pasitikėti technika?
– Visi tai ir tedaro – aklai pasitiki, ir tiek.
–  Man vis tiek neramu. Pagalvok pats, ką darytum tokioj situacijoje – šnekiesi su drauge ir staiga vietoj jos atsirandu aš, o tų ateivių prieš tai nesi regėjęs.
– Sakyčiau: „Oi, koks „kawai“ kačiukas“ ir nugriūčiau be sąmonės.
–  Negi aš tokia gąsdinanti?
– Kaip jau minėjai, ateivių ji nemačius, jų egzistencijos galimybė žinoma tik iš filmų...
– Jūsų filmai siaubingi, visi ateiviai ten blogi ir žmogaus protui nesuvokiami siaubūnai...

  Jau norėjau atsikirsti keletu pavydžių su filmais, kuriuose ateiviai yra žmonių sąjungininkai, bet mintis išblaškė užkaukusi sirena ir elektroninis balselis, baubiantis: „Pavojus – neautorizuotas portalas“. To dar betrūko! Vienintelę laisvą dieną kažkas apsiskaičiavo ir štai dar vienas apdujęs keliautojas...

– Komanda-portalo analizė, kilmės vieta, savininkas.
–  Portalas generuotas Terroje 90 licencijuotu prižiūrėtojų prietaisu – serijinis numeris 3457789943. Savininkas kapralas Teludanas Tzaylaashas.
– Komanda – savininko ir dabartinio keliautojo palyginimas.
– Savininkas ir keliautojas nėra identiški. Ieškoti pranešimų dėl galimos vagystės?
– Komanda – portalo atidarymas vienutė 9. Taip, ieškoti pranešimų apie galimas vagystes.

Nuostabu... Kažkoks asilas nušvilpė kareiviui išduotą prietaisą, surinko atsitiktinę skaičių kombinaciją ir sugadino man penktadienį. Arikis niūriai šypsojosi (aš šią jo veido išraišką interpretuoju kaip šypseną), jo minkštu kailiu padengtas rankas jau puošė švininiai kastetai. Taip, ramus pasitaikė mėnuo, pats laikas kokiam nedorėliui atmušti kepenis ar kitus vidaus organus priklausomai nuo anatomijos.

– Ariki, iš pradžių bandai aiškintis taikiai: didelis nesusipratimas ir panašiai. Jeigu keliautojas nieko naudingo nepapasakoja, duok į kailį, kad apsišiktų. Žinos, kaip gadinti mūsų laisvą dieną. Jeigu reiks pagalbos, šauk. Autovertėją turi, baterijos pakrautos?
– Ne pirmą dieną šį darbą dirbu, Domai! Nereikia čia taip vulgariai. Pasirodys pavojingas, sulaikysiu nuo tolimesnės agresijos, jeigu ne – išvirsiu dar arbatos ir pasikalbėsim kaip civilizuotos gyvybės formos.

Arikis patraukė vienutės link dainuodamas kažkokią dainelę savo gimtąja kalba. Civilizuota gyvybės forma, kad jį kur velniai parautų! Paliko namus, nes feodaliniai karai baigėsi ir nebebuvo ko skersti. Nors jis, aišku, aiškintų apie kario garbę ir, kaip kardas įpareigoja, ir žūti nuo kardo. Visiška nesąmonė – jam tiesiog rankos niežti ir jokie triušių dievai, garbė ar pinigai jam nieko nereiškia. Keistuolis tas Arikis, atrodo, nors prie žaizdos dėk: ir šiukšles išneša, ir apsipirkt išeina, paprašysi, ir grindis išplaus... Bet kai tik pasitaikys proga susikauti, niekada nepraleis – griebs kastetus, kardą ir pirmyn į mūšį. Lėja ne tokia: į apklausas ji nesiveržia ir jokios aistros smurtui ji nejaučia. Nors iš paveikslų jos kambaryje aišku, kad jos protėviai turėjo kautis su siaubingais plėšrūnais ir išgyventi ne mažiau karų nei žmonės...

Niekada nesuprasi, iš kokių gijų kiekvieno padaro siela supinta... Lėja nekreipė dėmesio į ne visai malonią situaciją ir čiauškėjo telefonu su Jurgita – pirmąja  Felis Sapiens drauge mūsų žalsvai mėlynoje planetoje. O kur mano draugai, kai čia praleidau visą prisimenamą egzistenciją? Nerasta – visi išgaravo greičiau nei alus už dyką karštą vasaros dieną... Lėja padėjo ragelį ir patenkinta sumurkė:

– Domi, nusivilk tą chalatą ir kitus laisvadienio skudurus. Panaršyk spintoj – gal rasi kokį rūbą, su kuriuo būsi panašus į žmogų, cha cha...  Blogiausiu atveju lieka maskavimosi prietaisas – su juo, net ir aš primenu žmogų.
– O kokia proga man čia taip puoštis?
– Jurgita užsuks į svečius. Nusprendžiau papasakoti jai tiesą – tegu žino, kad aš iš kitos planetos.
– Ji išsigąs, kvies policiją, nualps ar tiesiog puls į isteriją ir verks kampe.
– Tu irgi neatlikai nė vieno iš minėtų veiksmų, kai pirmą kartą pamatei mane. Be to, ji skaito fantastiką, ten gi spekuliuojama apie kitas protingas gyvybės formas.
– Mane apmokė: prieš tave sutikdamas jau žinojau, kaip ateiviai atrodo. Su fantastais dar blogiau – jie prišerti paranoja, kad ateiviai atvyko mūsų sunaikinti. Bet vėlgi viskas priklauso nuo knygų ir charakterio.
– Surizikuosiu Kas bus, tas. Jurgitos atmintį ištrinti visada spėsim.
– Tu galėsi tą prakeiktą atminties trynimo agregatą ir kalibruot. Vieno karto man pakako, geriau neatsiminti.
– Baik, padarei menką klaidą laiko intervalo nustatymuose...
– Vietoj dvylikos valandų ištryniau dvylika mėnesių.
– Na ir kas. Tas vaikis pamatęs Arikį be maskuotės turėjo mokykloj sėdėt, o ne laiptinėj alų gert. Visi žino,jog alkoholis kenkia atminčiai.
– Nejuokinga, katyte, tiesiog nejuokinga...

Arikis grįžo į svetainę trindamasis savo ilgąsias ausis. Tai visada reiškė, kad kažkas jį rimtai nustebino:
– Niekad netikėjau tokiais dalykais, Domi, bet mūsų vagis yra burtininkas, pats tikriausias burtininkas.
– Baik juokus. Burtininkų gal dar rastum ties 1206 numeriu ir toliau, bet 90 jame jokių burtininkų išvis nebuvo.
– Jis ir kilęs iš Terra 1206, bet natūralaus fenomeno dėka peršoko į 90-ą numerį. Įsivaizduoji – natūralus portalas!
–  Net nenoriu tokių dalykų įsivaizduot – tokie fenomenai visada reiškia Visatos nestabilumą ir su juo susijusią velniavą... Bet šį kartą jis naudojosi prietaisu?
– Bandė meluot, bet aš išmušiau iš jo visą istoriją. Mūsų burtininkas, vardu Tazūpas, – nevykęs lošėjas, kuris prasiskolino iki ausų galiukų. Kapralas ir kiti veikėjai, su kuriais jis pliekė pokerį, nusprendė jį pakabint ant šakos už visas tas skolas. Jis jiems trenkė galingu simsalabim ir dar apvogė be sąmonės gulinčius pokerio mėgėjus.  Kapralo kišenėje, žinoma, gulėjo ir prietaisas.
– Kiek sykių sakyta, nesinešiot tokios galingos technologijos kišenėse, o padėt saugioj vietoj.
– Aha, bet dažnai kartojamomis tiesomis niekas netiki. O ką mes su juo darysim?
– Velniai žino, tegu pasėdi vienutėj – dėl tokios smulkmės gaila pildyt popierius, kad išvežtų į kasyklas sąžiningus darbus dirbt. Rytoj išsiųsim kur nors, kur niekas dar neišrado azartinių lošimų.
– O tu piktas, Domi, aš taip nesugalvočiau. Tai ką, laikas penktadienio filmui ir saldumynams?
– Norėtum... Lėja užsimanė žaist pirmą kontaktą su Jurgita..

Lėja piktai nervingai sumosuodama uodega sušnypštė:
– Aš nežaidžiu pirmo kontakto, tiesiog noriu, kad mane gerbtų ir mylėtų už mano tikrąjį „Aš“, o ne už prietaiso generuojamą iliuzinį, kuris gal gražus ir šioj planetoj madingas, bet visgi nėra mano tikrasis „Aš“. Nors ką čia tokiems socialiniams invalidams aiškint – vis tiek nesupras!

Arikis gūžtelėjo pečiais atsidarė pakelį džiovintų morkų traškučių su prieskoniais ir paniro į savo mėgstamą serialą „Moterys meluoja geriau“. Jo nuomone, šis serialas puikiai atspindėjo bet kokią modernią žmonių visuomenę. Dėl šito galima ginčytis, bet lietuvių kalbos jis ir išmoko bežiūrėdamas serialus. Velniškai gabus triušis, nieko neprikiši. Aš juk norėjau ramaus penktadienio, o dabar gausiu gaivint Jurgitą amoniako druska, kai ji pakaušiu pabučiuos grindis. Gal kokį papildomą kilimą patiest? Svarstymus nutraukė skambutis. Jeigu Jurgita klaus, kodėl su chalatu vidury šviesios dienos esu akademines metams pasiėmęs studentas – per daug skolų ir panašiai...