Jau iškalbėtos visos lygumos
Kieme žibintas primena – apmąstymų tyla.
Ateina vakaras, pavasaris, galbūt sekmadienis,
Iš pirštų skaudžiai teka įšalas – įsisenėjus vienuma.
Vaikai į dangų leidžia pirmą aitvarą, o
Tavo akmeninis veidas šypsos
Ir trūkinėja skruostai tarsi sienos sename dvare.
Įžiebus ugnį? Saulės spinduliui duris pradarius?
Ir nežinai... Vaidenasi?
Kažkas norės apsigyventi?

Vijoklis ardo marmurą –
Ir sode vienas kitas paukščio lizdas
skaldys vientulystės gaubtą,
O skersvėjais išnyks dienos pašnekesiai,  
Net ir nagais kolonų įsikibę...
Išvalanti audra ir nušviečiantis žaibas -
Tokia kiekvieno vakaro teisybė:
Apgriuvus tuštuma ir kelios obelys sode,
Dar atmenančios, kur joms augti, gėlės...