Atmintis
Kaip pavasarį beržas
Pumpurais
Susprogsta gležnais.
Ir sula
Tartum ašaros kapsi.
Ko, brolau,
Netikėjai ženklais?
Vis manei,
Kad už vakarą rytas
Protingesnis
Parodys takus,
Nusives
Į atgyjantį šilą,
Pažiūrėk,
Koks pasaulis gražus.
Leidžias saulė,
Ir vakaras tyliai
Prisiglaudžia
Prie tavo peties.
Et, žmogau,
Ar ne mano teisybė?
Su manim
Tikrą kelią matai.