Buvo buvo, kaip nebuvo (5)

Bėgo metai, keitėsi viskas i gyvenimas po truputį gerėjo, kai žmogus triūsi, dirbi, tai i turi tai dienai ką nors geresnio...
Pamenu, sodyboje dvi ,,šventės“ pagrindinės buvo, kada giminė į krūvą sueidavo, tai ,,Antaninės“,  tėvo vardas Antanas i bulviakasis, kada visi talkon susirinkdavo.
Beveik per kiekvieną bulviakasį tėvas prisimindavo tokį nutikimą i kasėjam pasakodavo, gal, kas pamiršo a da nežino, tai i aš daba prisiminiau...
Atvažiuodavo tėvo seserys i brolis iš Viešvilės, mamikės sesuo su vyru ateidavo, da kaimynas koks prisidėdavo, mes penki i talka...
Tėvas iš ryto išaria tiek bulvių vagų, kiek talkininkų y i visus dirvon kviečia, o pats tuoj namo i mamikei liepia ,,stalą“ paruošti. Stalas neparastas:
Mamikė gale bulvių lauko patiesia porą gūnių i į bliūdžiukus sudėjus, padeda skilandžio riekes (per bulviakasį būtinai vieną prapjaudavo), supjaustytą gabalais pečiuje keptą rūkytą kumpį, kitus užkandžius i būtinai ,,vaistų“ syloms atgauti, pačios darytų, pusbonkiuką popieriniu kamščiu užkimštą. Duonikės, pyrago, meduolių, sausainių irgi tik vakar pačios keptų ant didelių molinių lėkščių pridėdavo, atsigert giros obuoliukų padarydavo...
Mamikė mokėjo skaniai valgyt padaryti, bet tėvas vis juokdavosi, ko čia geryti, y ką įpilt, y kuo užkast i gerai, tada vis prisimindavo, kaip jis kartą Vilniaus ponus pavaišino:
Vieną kartą, mano krikšto tėvas, tėvo brolis, užsivežė kažkokius svečius, jis tada jau dirbo ūkio buhalteriu, a te jie kartu mokėsi, a te kitaip kaip buvo, gerai nepamenu, bet tie panorėjo pamatyti, kaip atrodo podžiaus tėviškė. Mamikė buvo Seredžiuje te kažko išvažiavus, tai tėvas iš kamaros atnešė dviejų litrų stiklainį su ,,tėviškės“ gėrimu, samtis viduje įmerktas, duonos naminės bakaną didžiausią i rūkytą keptą kumpį, pečiuje rado i  ant stalo padėjo, da peilį šalia, molinį dubenį raugintų kopūstų i prašau baliavot...
Pasisemia su samčiu kiek kas nori gėrimo, įsipila į stiklinę, atsipjauna duonos, kumpio, su pirštais kopūstų pasiima iš dubenio i vaišinasi i ko daugiau reikia – a rūtų...
Mamikė grįžusi persigando, kad teip svečiai priimami i klausia:
-Gal lašinių su svogūnais, a kiaušinienės su bulvikėm pakepti reikia, ką čia daba greitomis  paruošti? Tėvai, ką čia daba gėdą darai, sakys, kad nemokame žmonių priimti...
Svečiai nuramina ją, kad visokiuose baliuose buvo, visokių vaišių matė, bet kad mėsos nuo kaulo, naminės duonos atsipjauti i da gėrimas samčiais būtų, da teip niekur nebuvo...
Podžius vis sakydavo atvažiavęs, kad kai sutikdavo tuos draugus, anie vis prisimindavo vaišes, kur ,,tėviškės“ gėrimo samčiais i mėsos nuo kaulo ragavo, o tėvas jiems pritardavo - vot te tai balius buvo...
I daba tėvas, atsisėda galulaukėj i ragina talkininkus.  Kai pirmas kasėjas savo vagą pabaigia tuoj kviečia prie ,,stalo“ paludienių, nors gandrai jau senai išskridę. Kasėjai, matydami, kas gale vagų jų laukia, skubinasi kuo greičiau dirbti.
Tą kartą, sėdėjo diedukas prie kapčiaus, kur bus bulvės žiemai saugomos ir perrinkinėjo sugedusias. Laukia kol kasėjai atneša bulves su kašėm i išpila į krūva, bet pasitaiko, kad rinkdami nepastebi i prastų įdeda. Talkininkai skubėdami i pažaliavusių i papuvusių prirenka, bet pro sargo akį neprasmuks nė viena bloga bulvikė. Tuoj visas patikrina lazdžike pavartydamas i išrenka netinkamas, bara kasėjus:
- Kas čia daba pasidarė, a apžlibę visai, a neišsimiegojot, kad nemato, ką į kašę dedat?...
Daba, kasėjai, da kartą peržiūri a visos bulvės tinkamos kašėse, matai, kad prievaizdas prie kapčiaus sėdi, o pro jį kvit, teip lengvai nepralysi da i su lazda per kuprą gali gauti, jeigu po ranka pakliūsi.
Tą kartą diena pasitaikė šilta, nors spalis jau i rytais šalnikė žolikių lapus sidabru padengia i bulvikų virkščios nudžiūvo visai, o bulves kasdavo per ,,Bobų vasarą“, kai išsigiedrėja i nelyja i dirva būna sausa.
Diedukas, bevarinėdamas bulvikes i klumpes nusiavė, vilnonės škerpiatkos kojas sušildė, tai pietums pašauktas namo basas parėjo, netoli te i kada te to apavo ieškosi.
Po pietų jau į dirvą nėjo, pogulio atgulė ant kanapos prie pečiaus, te skrandžikė buvo patiesta, tai viena pasiklojo, o sava užsiklojo.
Miegojo, gal porą gerų valandų, bet paskui prabudęs prisiminė, kad šeimyna dirvoj i vėl bulvikės neperrinktos bus. Staigiai pašoko i graibo su lazdžike po kanapa, te turi klumpės būti, o te jų nė. Tuoj bobutę kamantinėja, ne kiteip nelabasis nujojęs bus.
Visą šeimyną tuoj namo sukvietė, darbus mest įsakęs, vaikus i mergicas kamantinėjo, katras gi čia klumpes galėjo paimti i kur padėjo.
Tuoj šeimyna puolė dingusių klumpių ieškoti. Išvertė visą gryčią, užpečkį, priemenę išnaršė, palovius išžiūrėjo niekur nė, o diedukas vis bumba panosėj, visus varinėja, bet klumpių, kaip nė, teip nė.
Gal kokią valandą krata vyko, sujaukė namus, kiemo pakampes iššniukštinėjo, klėtį i prieklėtį išvertė, klojime, tvarte buvo, o klumpių, kaip nė taip nė, lyg kiaurum žemėn prasmego.
Pagaliau aliarmas aptilo, diedukas nuvargęs vėl ant kanapos susirangė i snūduriuodamas murmėjo:
- Ak, jūs ,,unsvotai“, čia specialiai ma klumpes nujojot, kad aš jūsų nevarinėčiau po dirvą, kad netikrinčiau, kaip jūs bulvikes kasat...
- Nė, tai nė klumpių, nu ką te padarysi daba, teks nagines panešioti, kol naujas išsidrošiu, o šitos tokios geros buvo, tokios patogios, teip i lipo prie kojų...
Šeimyna, ką te beveiksi, vė į bulves išėjo, klumpės, klumpėm, bet i bulvikės nekastos liko, per tą laiką jau būtų po vagą nuvarę.
Tik vakare, kai tėvas nuėjo bulvikių kapčiuje uždengti rado klumpes po šiaudais. Kaip i kada  te jos atsidūrė i daba neaišku, a tėvas ant jų glėbį šiaudų iš kūgio atnešęs užmetė, a diedukas jas te pats pasislėpė, kad niekas nerastų...
Apsidžiaugė daba diedukas, kad naujų klumpių daryt nereikės, bet kaip te jos po šiaudais palindo, tai niekas taip i nesužinojo...
Algimantas