būna noris atidaryti nors nėra dėžutės nei durų
dainuot kaip naktis o ja nebuvai ir nėkart negirdėjai
tada sproginėja tyla zyzia skausmas ar troleibusas
ausinės ir Atika
nėra jau taip liūdna
šalpusnių žvakės...
kažkada iš jų pyniau taką
galbūt pirmas pavasaris kurį  pamenu
toks tyras iš tiesų nėra ką daugiau pasakyti
tyrumas yra nebuvimas tuštėjimas neprisipildymas
kaskart po žiemos smėlio dėžėj
rasdavau pernykščių žaislų arbatinukas ir krokodilas
žiūrėdavo purvinom akim ir nepriekaištaudavo
augino pumpurus obelys tai pirmoji vėliava kurią teko išvysti
skelbė ramybę
ten gyvena taikos kunigaikštis suskirdusiom rankom
kaskart atsiradus dar vienai žaizdai praplyšta dangus
išsilieja pavasaris
gailestingas tai metas kuomet liūdėt ne taip liūdna