Kaip ilgiuosi jausmų siautulingųjų potvynių!
Panašėju į senvagės dumbliną duburį.
Kur pavasarį gaut? Nusipirkt, pasiskolinti?
Tu tylom priglundi, už tuštybę nesubari.

Pamatau akyse kraują kviečiančias kibirkštis,
Kedeni žilą sruogą lyg vėjas taršytų.
Ak, smagu atminimais atplaukti į rudenį —
Tartum gavusi būčiau pavasarį kitą,

Trečią, penktą, dešimtą... Kiek reikia?
Ne, to vieno, vienintelio, šimtąkart grįžtančio.
Tu šypsaisi dėl troškulio mano besaikio,
Akyse jau ne kibirkštys — liepsnos sublykčioja.
---
Ko gi springsta juoku seneliukai du kretantys?
Ko kertėj susitraukę nevarsto jie rožinio?
Ar nebus tie du šelmiai viens kitą įpratinę
Stebuklingai prišaukti pavasario potvynių?