1
Pasikinkiusi lietų ir vėją,
tamsią naktį ir žaibo kirčius,
abejonė užklupo atėjus,
nors jos žingsnių griausme negirdžiu.

Nelaukta viešnia, neprašyta,
sujaukusi mintis ir jausmus,
apglėbs ir klajos ligi ryto
praeities labirintu klaidžiu.

Lig dangaus kaip medžiai ištįsę —
vien vėjavartos liks po audros.
Sielvartas kaupėsi, užtvaros
plyšo, gėla stygomis gros

atminties iki skaudulio nuogo
šią suplėšyta naktį žaibais.
Kas švietė kely, tas pajuodo,
vien tik žodžiai širdį sužeis.