Kas įpūtė tau žaižaruojančią liepsną,
Vis klausi savęs ir nustebęs dairaisi.
Ar visa, prie ko kelyje prisiliesi,
Bus rankomis tavo augintieji vaisiai?

Kas davė tau šitą kūrybinę galią,
Berte apibėrė likimo malonėm?
Spurdėjai ir augai lyg mažas daigelis,
Mylėjo tave šalia esantys žmonės.

Mylėjo jie taip, kaip mokėjo mylėti,
Tu kartais tikėjai, o kartais gal ne.
Tačiau kai užaugai, ir mamą, ir tėtį
Staiga pamatei naujoje šviesoje.

Tai kas gi tau davė nepaprastą liepsną?
Iš jos įkvėpimas gyventi vis kyla.
Tyla — tik tyla — širdyje atsiliepia,
Atsakymą rasi patyręs jos gylį.