Prabudimas
Įdomiausias žaidimas — pakeist dekoracijas,
Net jei vyksta kas metai spektakliai panašūs.
Atitirpęs vanduo žemę plauna, pakrapija,
Ar migloja baltai, pasikėlęs nuo sąnašų.
Nebaugu bežvalgytis į sklidinus šulinius,
Niekada neišsemtą jų mąslų paviršių.
Pasirąžo velėna, po pusnies skiaute gulinti.
Žemė, rodos, be rankų. Tai iš kur šitiek pirštų?
Daigas, kiautą pravėręs, smalsią iškiša nosį —
O kaip kvepia svaiginančiai rytmečio erdvės!
Pamiegojęs ilgiau, ar kada sužinosi,
Kaip į raistą sugrįžusios džiūgauja gervės?
Iš toli užgirsti gulbių skrendančių švilpesį —
Lyg per dangų nuplaukia neištirpusios lytys.
Panamėj driežas nugarą margintą šildosi
Ir pavydi visiems, kas pakilo skraidyti.
Tvaska širdys judriųjų premjeriniu jauduliu,
Kur bežvelgsi, atrasi vis kitą veikėją,
Tik žiūrovas — karšinčius — tylomis šypsos graudžiai —
Kaip jisai sukrutimo sulaukti norėjo!
Nors ne jo kojos kruta ir balselis ne operai,
Kailinaičius prasegęs ir jis ypatingas.
Kviečia sielą dangop atsivėrusios properšos.
Šimtas pirmas spektaklis. Žiūrovas užminga.
Susapnuoja save pabaliais bevarliaujantį
Ir greičiau, negu vėjas, po lauką lekiojantį.
Atgaivino pavasaris stingstantį kraują.
Koks gi tikslas iš Rojaus keliauti į Rojų?