Laukų gėlė
Dabar naktis! — sušunka pakeleivis, —
O tau diena dar paupiu eina.
Matai dar ugnį mėnesienoj.
Gaisai dar valsą su tavim šoka.
Neši kažkam lelijos baltą žiedą,
Gal fakelą tyros ugnies.
Žinodama net piktdžiugišką tiesą,
Eini pas juos su dovanom...
Žinai: dar tango nesušokai,
Gyvenime dar nelošei va bank.
Dar net ir žemė be atodūsio,
O tau šiandieną teks sudie ištart.
Jauti: nuteis dar neperskaitę iki galo,
Užvertę knygą surauktais veidais.
Pririš uolų viršūnėj kaip beteisę.
Paliks kaip šunį čaižyti žaibais.
Tegu, jei nebijai nuvysti,
Esi gėlė užtvindytų laukų.
Net jie nesugebės palaužti
Stipriausios dvasios, laužytos audrų.