Nedidelio miesto paslaptys 5

Nedidelio miesto paslaptys 5


  Gerą draugą pažinsi ne iš to, ką jis pasako, o iš to - ko jis nepasako. Grįžęs Justas nepuolė klausinėti, kodėl ant mano šaldytuvo atsirado trys rožiniai lapeliai su rimtomis problemomis ar kodėl gi mano mobilusis nuskendo kriauklėje. Jis pasirūpino svarbesniais dalykais: alaus išpakavimu ir jo atšaldymu. Srebiant pirmą butelaitį mane apėmė gėda, kad aš per beveik metus nesumojau paklausti, kaipgi mano geriausiam draugui sekasi:
- Justai, o kaip pas tave reikalai? Kuo gi dabar tu užsiimi?
- Turbūt atsimeni tokią parduotuvę „Spalvų Gama“?
- Na taip, ten dailės reikmenis pirkdavom...
- Tai va, mano oficialus verslas ten, nupirkau parduotuvę iš prasigėrusio Jankūno.
- O visus neoficialius verslus metei?
- Iš dalies, dabar atlieku didmeninio prekybininko funkciją - mažesni prekybininkai perparduoda mano produkciją ir aš gaunu visai neblogus procentus.
- O Jovaras įtaria apie tavo pajamų šaltinius?
- Aš stengiuosi sukelti įspūdį, kad išėjau į ankstyvą kriminalinę pensiją ir auginu „gandžutę“ tik sau kokiam nors seno kompiuterio karkase.

  Nesusilaikiau ir nusijuokiau, juk viskas taip ir prasidėjo: Jovaras atitempė seną kompiuterio karkasą ir Justas pradėjo mums aiškinti apie mikroauginimo paslaptis. Vėliau sekė didesni auginimai ir didesnis derlius, pirmi tokie lengvi pinigai, vakarėliai ir nevaržomas jausmas, kad esi laisvas ir amžinas. Tik viskas vieną dieną dingo ir kaltinti, kaip visada, gali tik save. O kai nėra nuotaikos - draugus, kurie nemoka saugoti tikrų vertybių. Justas, matyt, atspėjo mano mintis ir atsikimšo alaus:
- Taip, tada buvo aukso amžius, mes daug tada dar nesugebėjome įvertinti. Bet kiekvienas aukso amžius turi baigtis. Aš norėjau vis daugiau pinigų, Jovaras ėmė ristis į dugną pamilęs tik apsvaigimą, o tu tiesiog išvažiavai, pajutęs, kad geri laikai baigėsi.
O jeigu būčiau pasilikęs? Gal viskas būtų pasisukę kitaip?
- Sunku pasakyti... Nemažai žmonių, kurie pasiliko, rado greitą mirtį, o ne greitus pinigus. Kai kurie kursuoja maršrutu „Namai-Kalėjimas“.
- O tu išliksi gyvybingas ir  laisvas iki galo?
- Nežinau -va tame ir įdomumas. Pastovi įtampa lyg žaistum rusiška ruletę visus metus kiekvieną mielą dieną. Bet juk tame ir viso gyvenimo prasmė, ar ne? Azartas, įtampa, laimėjimas.
- Bet dažniausiai laimi kazino, kuris šiuo atveju prokuratūra.
- Aš ne kvailys, Simai, neturiu pretenzijų vaidinti krikštatėvį ir valdyti mistinę narkotikų imperiją. Kai sukaupsiu pakankamai grynųjų, dumsiu į Šveicariją, o gal arčiau tavęs į Vokietiją.
  Keista, Justas planuoja savo pensiją šalyje, į kurią aš visai nenoriu grįžti. Juk aš turiu tą ramų pensininko gyvenimą, į kurį jis ruošiasi dezertyruoti su lagaminais šviežių banknotų. Dėl to, matyt, mano ramus gyvenimas mane ir veda iš proto, nes neturiu ir neturėsiu pakankamo banknotų kiekio nusipirkti laimės. Justas sėkmingai užbaigė savo žaidimą ir pakvietė pasivaikščioti bei bendrom jėgom pajudinti Jovaro bylą iš mirties taško. Kokį aš turiu pasirinkimą? Kaip ir visada gyvenime, iliuzinį. Jeigu atsisakysiu padėti Jovarui, turėsiu grįžti prie nuobodybės ir tuščių derybų su archyvo žiurkėmis. Jeigu derybos pajudės, greit galėsiu krautis lagaminus ir šiaušti atgal į darbą: katalogavimas, skenavimas, dulkės ir vėl ta niūri depresija. Patraukus į žygį lieka rizikos regimybė, nuotykio kvapas, saldi savi-apgaulė, kad nors kartą gyvenime nuveiksi kažką reikšmingo. Juk Jovaras turėjo svarią priežastį pasirinkti mane? Iliuzijų labirintai, bet jų atsisakius telieka niūri pilkuma ir keistas suvokimas, kad tavo gyvenimas dar menkesnis už mėsinio viščiuko svaičiojimus apie gyvenimą už gardo ribų... Nusiramink, po velnių! Gana tos šūdinos filosofijos, kuri dar niekam nepadėjo! Sunkiai atsidusęs pakėliau striukę, raktus ir nusekiau Justą šešėliniais keliais, kuriuos žino tik jis...                                                                                                      

  Nežinau, galbūt tikėjausi ko nors dramatiško, bet Justas paskyrė susitikimą kavinukėje šalia „Maksimos“. Iš vienos pusės „Maksima“ turi kažkokią sunkiai apčiuopiamą blogio aurą, bet koks nors slaptas baras super slaptoj vietoj būtų davęs viskam kitokį prieskonį. Surūgusi padavėja priėmė mūsų užsakymus ir Justo kepsnys „Raganos širdis“ atkeliavo po penkiolikos minučių. Mano cepelinai, aišku, virė dar pusvalandį. Tikėkimės, kad virė, o nebuvo švitinami mikrobangėje. Kaip ten bebūtų,  tai nebuvo skaniausi cepelinai mano gyvenime ir porcijos atrodė įtartinai mažos. Kiekvieną sykį grįžus į Lietuvą porcijos atrodo vis mažesnės ir tai gąsdina. Greit valgysim ne cepelinus, o cepelinų molekules...
  Užgeriant jau suvalgytus patiekalus nuskiestomis obuolių sultimis prie mūsų prisėdo senstelėjęs plikis madingu paltu, nervingai bėgiojančias akis paslėpęs po raginiais akiniais. Kažkas jo išvaizdoje man kėlė visišką nepasitikėjimą jo persona. Bet Justas netempė gumos ir išrėžė viską atvirai:
- Man reikia informacijos apie „Medeinos“parduotuvę ir Jolitos Auksiunaitės nužudymą. Tu juk jau girdėjai įdomių gandų?
- Greičiau jau keistų faktų, Justai. Mano pirmas patarimas: už dyką nespardyk širšių lizdo!
- Tulgaudai, aš tau ne už metaforas apie vabzdžius moku!
Greičiausiai pameni Kęstą, kuris bandė nulupti  draudimo pinigus tavo parduotuvei?
- Kur čia pamirši. Reketą įprasta vadinti draudimu ar tu čia taip sugalvojai?
- Nesvarbu, svarbiau tas, kad Kęstas pabandė pasiūlyti savo draudimo polisą „Medeinos“ parduotuvės savininkei. Spėk, kas toji savininkė...
- Aš nenusiteikęs spėlioti.
- Bent jau ant popieriaus Jolita Auksiunaitė. Kęstas iš jos gavo šaltą atsakymą, kad stogą „Medeina“ jau turi ir statyt du stogus vienai parduotuvei - absurdiška.
- Gražiai pasakyta, nieko neprikiši! Kas įvyko po šito apsimėtimo žodžiais?
- Kęstas išsireikalavo esamo stogo numerį ir paskyręs susitikimą įprastoj  vietoj ir su ginkluota palyda išvyko aiškintis santykių. Trumpai tariant jis iš susitikimo grįžo, palyda - ne.
- Netgi šitaip? Vidury šviesios dienos?
- Jau vakarėjo, bet  Kęsto palyda buvo iššaudyta, jeigu tikėsime jo pasakojimu, dviejų šaulių. Ji patį suspardė kažkoks azijietis ir lygintuvu apdegino boba pamišėlės akimis, prieš tai liepusi nuo „Medeinos“ parduotuvės laikytis atokiau.
- Ką tu čia skiedi? Ten gi miškai - iš kur elektra lygintuvui? Iš kur azijietis Lietuvos provincijoj?
- Matai, Kęstas kosėjo krauju, tai nespėjau paklaust, ar lygintuvas su baterijom ar koks adapteris prie mašinos jungt lygintuvui buvo naudojamas...
- Galima spėti, kad Kęstas iš keršto nužudė Jolitą!
- Prie šios išvados, matyt, priėjo ir boba su moderniu lygintuvu. Vakar radau Kęsta prikaltą prie stalo jo biure. Tokiomis milžiniškomis vinimis: plaštakos prikaltos, kaukolės viršus pjūkliuku nupjautas. Kęsto smegenys gulėjo kibire grindim plauti, pjūkliukas krauju aptekęs ant stalo. Vos neapsivėmiau, po velnių...
- Baik, aš ką tik valgiau.
- Sakiau nespardyti širšių lizdo! Bet toliau bus dar gražiau! Vakar nusprendžiau nuvažiuot į Vilnių nusipirkti paltą. Vos spėjau išlipti iš automobilio, gavau per galvą  daiktu panašiu į pistoletą. Nors gal ir akmeniu - sunku nustatyt pagal galvos skausmo laipsnį.
- Tik nesakyk, kad „ Medeinos“ žmonės!
- Akys man buvo užrištos, bet mano pagrobėjai išreiškė abejones, kad Kęstas nužudė Jolitą. Matai, jis prisiekinėjo savo nekaltumą, kai jį kalė prie stalo. Man liepė paskleisti žinią: milijonas už Jolitos žudiką gyvą,  pusė sumos - už mirusį.
- Milijonas litų už to gyvulio galvą?
- Eurų Justai, eurų...  


  Justas žioptelėjo ir man užgniaužė kvapą. Tokia krūva pinigų - už tiek kiekvienas pavirstų Erkiuliu Puaro.  Už tiek galėčiau įsigyti naują gyvenimą toli nuo archyvo, kur nors, kur visada šviečia saulė ir daug privačių korumpuotų bankų. Ach, Kaimanų salos palaukit dar vieno ofšorinio  katino, norinčio tingiai vartytis saulėje ir valgyti mango. Deja, pinigus tektų dalintis per puse su Justu. Nieko tokio, mano premija ir Justo verslo fondai... Sumetus viską į vieną galėtume gyventi ir žvengti. Romas su kola ir žavus paplūdimys - tobulas išsivadavimas iš amžino „Dirbk, kad gyventum, gyvenk, kad dirbtum“ rato. Taip radau trūkstamą motyvaciją šiai bylai. Aš rasiu Jolitos žudiką. Jokių abejonių, jokio blaškymosi - tiesiog vienas tikslas.
Light