Sakau, išeisiu į laukus, pavasarį surasiu,
Paklausiu, kur basteis, kad užtrukai?
Praslinko kovas be tavęs kaip nulėpausis,
Stūksojo neliesti sniego kalnai.

Įtartinai miške paukšteliai klega.
Gal jie paklydėlį surado tankmėje?
Todėl dabar vieningai garsiai bara,
Kad žioplinėti ir vėluoti nevalia.

Eglių tankmėj mažai ką beišvysti,
Pavasaris tikriausiai jau toli,
Tad kaip man jį, neklaužadą, pavyti?
Gal maudos jis upelio vandeny?

Buvo upelis. Dabar gi — visa upė,
Įniršus veržias iš siaurų krantų,
Rudi verpetai blaškosi ir sukas,
Ką beužgriebia, nešasi kartu.

Geriau su juo šįkart neprasidėti...
Pakalbinsiu palaukėj žibutes.
Turėjo prieš savaitę pražydėti,
Plačiai atmerkt žydrąsias akutes.

Toliais nuaidi gervių šauksmas,
Tarytum skelbtų, kad jau čia,
Ir lyg matau, kaip dūksta, siaučia
Jaunas pavasaris ore.

Kam beieškot, kai jis aplinkui —
Padangėj, upėj ir miške,
Nejučiomis net man palindo
Po stropiai užsegta striuke.