Aš – sąžinė
Miglelė balta, kur iš ryto saulėto
Ant miško, ant slėnio žolynų pakibus,
Atplūsta sielos ir širdies nugalėti –
Perkirsti seniau nužymėtąją ribą.
Nešiojam gyvybę, krauju papenėtą,
Mintim ir jausmais apvyniojam, atleidžiam
Ir šiaip, ir anaip tarsi žaislą pametę,
Nelyginant kokį saldainį aplaižom.
Jai laikas mūsiškis ne daug ką tereiškia –
Išsprūsta kaip džinas, paleistas iš indo,
Išauga, tvirtėja ir niekam neaišku,
Ko mūsų pilkybėj jos akys suspindo.
Ji kario drabužiais dažnai apsitaiso,
Trenksmu ir jėga įsibrauna į širdį,
Iš naujo ragauja vėl uždraustą vaisių,
Kur vakar nuskynėm niekšeliais pavirtę.
Nereikia jai vietos, namų, nei palėpės,
Į mūsų jausmus ji kirviu įkapota.
Ir veltui išminčiai ją bando aprėpti,
Ir žodžiais išreikšti jos prasmę kuprotą.
Mintis vos pradėjus nuo kūdikio suktis
Už jos nevienodų aštrumų užkimba –
Kaip pulsas ji tyliai į galvą mum tuksi,
O kartais nučaižo kaip švilpiantis rimbas.
Palyginti aibes per laiką išmokstam,
O ji – mažučiukai ir švelnūs žodeliai –
Nuo dailiai aprengto dar skysto pirmoko,
Lig rimto tirono, jau valdančio šalį.
Nors sparną ir vieną, ir kitą nulaužia,
Bet ji vis atgimsta, naujus išaugina,
Nes gėrio ir blogio liepsnojantis laužas
Ją tirpdo ir verčia į liejinį gryną.
Juk sąžinės balso ramaus ir garbingo
Negali nustumti nei niekšas, nei šventas –
Pasenęs, bejausmis sugrįžta į ringą
Ir veidu į žemę po kojomis krenta.