Į saulę pažiūrėjo taip nustebęs                                  
Trapus žiedelis rausvas iš po sniego                    
Lyg iš letargo atsibudęs miego…                                    
Bet kokios išraiškingos, mielos akys!              

Mieli kvapai pasklido, kilus vėjui.                                
Žalčiãlunkis dabinasi karūna?                                   
Lyg ant uolos prabudęs dega krūmas.                
Jam pavydės pavasarinės gėlės.

Pa-va-sa-ris! – sušuko jaunas vėjas.
Pa-va-sa-ris! – jam aidas atkartojo…              
Vikruolis laksto pasipustęs kojas,
Visus prikėlęs, širdį apžavėjęs.

Po nosim kaišioja kvapus ir uodžia              
Iš kur ir kuo dar gryčių dūmai kvepia,    
Pamerkia saulei savo žvairą akį
Ir vėl žalčialunkio glėbin įšoka.