Kalbėk. Sakau gi...
Kalbėk. Sakau gi...
Ar manai, tyla yra išraiškingesnė? Ar manai, tyla gali išreikšti save... tylėjimu? Negaliu patikėti, jog esu, ir svarbiausia — tuo, ką ir kaip sakau... Gal tyla išreiškia save... lytėjimu?
Taigi kalbėk! Įsakau ir sakau gi, tylėk, kaip Tave liesti kalbėjimu, tylėjimu, lietimu...
Hm...
Kvailystė!
Sakei, tyla išreiškia save per kalbančiųjų kvailystes? Patylėk! Kieno kvailystes? Tavo tylėjimo ar mano kalbėjimo?
Kalbėk. Sakau gi, kalbėk, kaip į Tave įtylėti ir įpūsti kalbėjimą? Įkalbėjimu?
Aš tylėsiu vėl, nes bijau kalbėti ir skausmo. Kalbėk tu. Dabar tylėsiu aš, o tu manęs prašyk kalbėti.
Prašyk gyvenimo žaismo, kurį turėjau, nešiau, bet neatnešiau, nes kalbėjau Tau tylėjimu... ir lietimu...
Tuo ir gyvenu... Tuo ir mirštu... Tuo ir liksiu... tiek, kiek kalbu.
Taigi kalbėk ir tu. Sakau... ir įpučiu... ir įkalbu, ir mirimu įšnabždu — netylėk! Sakau gi...