Mylėti Lietuvą

Mylėti Lietuvą kas dieną vis sunkiau,
Nors suprantu, kad būtina, kad mums taip reikia.
Bet žody tavame esmės kaskart mažiau.
Gal tik istorijos faktu pavirsi veikiai...

Gal liksi Tu kaip amžinas glėbys
Senoliui Nemunui su jo vaikais, vaikaičiais:
Iš Dzūkų girių skubantis Merkys
Ir dar daugiau, kurių vardus paliko aisčiai.

Vingiuos laukais Nevėžis ir Šešupė,
Dubysa, Minija tarp žydinčių krantų.
Tekės tos pačios, mielos mūsų upės,
Tiktai lietuvių, ar tebebus prie jų?

Tave mylėt kasdien pavojingiau —
Bus, kas išjuoks, apšauks primityviu.
Gal net apkaltins šimtąkart griežčiau —
Vadins Europos priešu ir naciu.

Pakrantę Baltijos niokoja kormoranai,
Greit žemę ars ir sės jau svetimi,
Žmogus Žygaičiuos gali likt benamiu,
Jeigu vanduo numirtų šuliny.

Tai dar niekai, kentėt lietuviai moka,
Blogiau — žydrieji beldžias miestuos į duris,
Vaivorykščių kipšai begėdžių šokį šoka
Jau net dienos šviesoj, ne vien tik naktimis.

Mylėti Lietuvą — lietuviui šventą žemę...
Sako — šiukštu, vien tau jau nevalia,
Tegul dabar kiti ja džiaugias, čia gyvena,
O tu pavirsk nieku, pasaulio šiukšlele.

.....................................................

Tiktai tikiu, tikiu tautiečiu, broliu,
Tegul jisai ir pilkas, ir šaltas kaip akmuo,
Tačiau nespirk, nespirk lietuvio koja,
Nes teks ilgai, labai ilgai šlubuot.
skroblas