Sužvengė po žeme žirgai
Iš šimtmečių žilų
Prie mūšiuos kritusiųjų vyčių prikinkyti.

Kas atsitiko?
Ko sieloje taip neramu?

Regis, ir aš
Keliais žiedais norėjau pasipuošti,
Tačiau ne mirusiais...
(O! Dieve, kaip gražu...)

Bet nesiliovė skaudžiai žvengt žirgai
Iš šimtmečių žilų,
Ten, po žeme giliai, giliai
Prie mūšiuos kritusiųjų vyčių prikinkyti.
Ir ištariau į savo sąžinę, į mintį:
O ne! Nenoriu taip gražiai.
Tegu ugnelė žvakės palydės,
Tik ne mirtis,
Net jeigu ji skintos gėlės.