. Tinklapio „Žemaitija“ pirmame puslapyje matome skelbimą, kurio prasmė lietuviškai mokančiam visiškai suprantama:
„ŽEMAITIU ŽEMĖ“ – VIEL PRENUMEROUJEMS LEIDĖNĪS
Nu 2012 metu viel atnaujinta žornala „Žemaičių žemė“ (Žemaitiu žemė“) leidība. Ons spausdėnams keturis kartus per metus. Žornals prenumeroujems vėsūs Lietovuos pašta skīriūs. Elektruonėnė leidėnė versėjė skelbama mūsa portalė –
www.samogit.lt/. Redakcėjė lauk sava bėndradarbiu laiškū, straipsniu.
Bet kitatarmiui daugelyje fragmentų visai neaišku, kaip reiktų tarti:
„Ons spausdėnams keturis kartus per metus. Žornals prenumeroujems vėsūs Lietovuos pašta skīriūs. Elektruonėnė leidėnė versėjė skelbama mūsa portalė –“...
Žemaitiškai nemokantys šį tekstą skaitys maždaug taip:
Ons sp
áusdėnams kẽturis kartùs per metùs. Žornáls prenumerõujems vės
ūs Lietovúos pašta skỹriūs. Elektrúonėnė leidėnė versėjė skelbam
a mūsa portal
ė –...
„Ė“ visur tars kietą bendrinę... Tai čia žemaičių girdėsis kalba? Stebėkit žemaičių minas, šitaip skaitant...
Bandysiu užrašyti „baladės“ rašyba. Žemaitiškai nemoku, taigi tik remdamasis Kuršėnų prisiminimais. Klaidas gal kas komentare pataisys, patikslins. Ir būtinai reikia nurodyti, dūna, douna ar kuo remiatės.
Tad maždaug taip:
Ons spausd
enams kèturis kártus per m
ètus. Žórnals prenumerūjems v
ésus L
íetuvuos pašta skỹriūs. Elektr
uonine l
eidėne v
ersèje sk
elbama mūsa p
uortale –...
Pabrauktos skirtingos nuo bendrinės arba šiaip abejotinos kirčio vietos. Deja, tiksliai neprisimenu, kaip turi skambėti kai kuriose vietose.
Patikslinus, nemokančiam skaitant turėtų būti mažiau tragikomikos, negu „Samogitios“ rašyba užrašius.
Ė, o atvejus turėtų aptarti gerai kalbą mokantys.
Visur vienoda ė netinka.
Čia niekaip nenuvertinu didžiai svarbaus ir naudingo kalbos nagrinėjimo žemaičių tinklapiuose. Tik parodau, kaip aiškesnė, garsui artimesnė rašyba gali propaguoti šneką žemaitišką ir kiekvieną kitą ne vien tarp savų „piliečių“.
5) Aukštaičiai kol kas nė to neturi, ką žemaičiai jau apturėję. Tiesa, aukštaičiams kiek sklandžiau išeina rašant „bet kaip“. Dzūkams dažnai neblogai pavyksta. O mačiau ir nevykusių bandymų, pavyzdžiui, visus ilguosius žymėti nosinėmis. Tai juokinga ir painioja skaitytoją. Jau geriau žemaitiški visur brūkšneliai. Pakartoju siūlymus aukštaitiškam tekstui:
Ą, ę, į, ų, ā, ē – ilgieji. Žalininkų balsiai ne 2-jų, o 3-jų ilgumų, dėl įvairavimų kebloka tai pažymėti. Pvz., juokai – jākai – ā pusilgis, nekenks ir ilgas. Ne visi vienodai ištaria, kartais – ir gretimų sodybų gyventojai.
Reikia žymėti, kur kitatarmis gali klysti. Apskritai, būdingas balsių ilginimas. Aukštaičiui viduriai verčiasi, kai reikia sakyti „pìrmas“: turi būti „pyrmas“... Ilguosius garsus reikia žymėti raidėmis ą, ę, į, ų ten, kur tai daroma bendrinėje kalboje. Tokio rašto pagrindą žinome, tas pagrindas visiškai galioja ir tarmėse. Taip parašytas tekstas kitatarmiui skaitytojui iškart daug aiškesnis, ir ilgumas parodomas.
Jei bendrinėje garsas ilgas, o tarmėje trumpas, tai ir rašyti trumpąją.
l‘, n‘, r‘, t‘ – minkštai; ir kitur būdingas minkštumas. Taip jau mačiau žymint. Negražu, kad taip žymint žodžio vidury tarpas atsiranda. Galima būtų naudoti, pvz., Ň, ř, Ĭ, ď. Žymėti kartais būtina: „priryt“ reiškia „prirytų“, o „priryt‘ “ – „priryti“.
Ł, ł – kietai, kai kur pravartu pažymėti.
_ – pabraukta kirčio vieta, jei reikia. Priegaidžių ženklus tenka naudoti ir nekirčiuotų garsų
ypatybėms parodyti. O žemaitiškumą kirčio vieta kartais geriau perduoda, negu kokio
garso tikslumas.
6)
Išvados.
Tarmę galima raštu atvaizduoti žymiai geriau, negu kol kas tai pasiseka.
Reikia išnaudoti bendrinės rašybos galimybes.Taip tekstas iškart darosi prieinamesnis.
Skelbiant kūrinį tarme, paaiškinti retus žodžius, rašybą – jei reikia. Pasidarbuoti ruošiant kūrinį skaitytojui, – lyg paveikslą įrėminant.
Šiaip ar taip, tarmių mėgėjams dėl rašybos laikas susitarti, tobulinti tą rašybą.