Atrodo smulkmė, kad sode du varnėnai
Triukšmingai dalijas kelioniniais įspūdžiais.
Žiūriu į upokšniais beirstančią žiemą
Ir laukiu kaip ženklo pragystančio vyturio.

Skaičiuoju kas dieną, kas dar širdį kirbina -
Gandrai, gervės, pempės, kregždutės ar ledspiros,
Atbudusi musė, drugelis, net kirminas -
Erzėjimas, vyksmas nuo ryto lig vakaro.

Ritminga melodija terškančiam lietvamzdy
Likutį varveklių nuo stogo palydi,
Pasibaigė snūdas vidurdienio prieblandų
Ir žirginius purto lazdynai pražydę.

Parūpo nuimt nuo buities dulkių plutą,
Nubraukt iki šiol nematytus voratinklius,
Pajusti kaip grumstas tarp pirštų jau trupa,
Kaip daigas pritvinko suskaldyti akmenis.

Pradžia - du varnėnai, atskridę prie inkilo,
Žvaliai įsiveržę į miegantį sodą,
Kelionių naujienom abudu bespringstantys,
Nes jų taip džiugiai nieks nelaukė, atrodo.

Šypsau nevalingai, niūniuoju ir spirgu -
Lyg jusčiau, kaip kraujyje nešamas ižas,
Lyg būtų pavasaris dvidešimt pirmas
Mojuoju varnėnams: \"Valio, jau sugrįžot!\"