Visi su tavim surišti atminimai
Fiksuoja tik vieną - pavasario laiką,
Gal būt, kad jausmai į zenitą pakilo,
O gal kad būtis išsinėrė iš saiko?

Nes kraujas nuplukdė vienatvę kaip ižą,
O sieloj girdėjosi dyvinos giesmės?
Glamonių atvertos svajonės pražydo
Viena po kitos - nebereikia net liesti.

Iškėlei mane kaip išbrinkusį pumpurą
Į pačią gyvuonį sušildančius spindulius.
Ilgiausias gyvenimas būna per trumpas,
Kai sapnas po sapno be prašymo pildosi.

Klajojom abudu po dangišką sodą -
Nei sielos, nei kūno nesutepė purvas,
Tarytum savaime kupėjo aruodai,
Mes buvom valdovai nedylančių turtų.

Likimas žiaurus, ne tik duoda - ir atima.
Už rankos viens kito seniai nebelaikom,
Bet aš gyvenu mūsų meilės apakinta -
Lyg būčiau iš sapno parnešusi žaibą.

Dažnai iš akių sodrūs lietūs nulyja,
Bet lūpų kampučiai ištįsta į šypsnį -
Mirtis tiktai kūnus į du padalijo,
Nuo žvakės varveklio pavasaris tiksi,

Aš jam atlapa - su perkūnais ir skersvėjais,
Su šėlo aistringo beprotišku niršuliu,
Nors duodamas meilę manęs tu neperspėjai,
Kad regą atstos žaibo tvilkomi pirštai,

Kad tirpsiu ir lydysiuos, trykšiu, almėsiu
Kiekvieną man likusią gyvasties atkarpą -
Lyg mudu galėtume likti vėl dviese
Pavasary žodžiais jokiais nenusakomam.