Einu – man į veidą sūrumas ir šukės –
Vis krenta ir trinas, net kraujas ištrykšta,
O jei lyg mažylis pabėgsiu sušukęs –
Aš esmę prarasiu ir savąjį krikštą.

Pakeltas akis pasitinka bukumas,
Voratinklių siūlai ant visko kabinas,
O jei kas netyčia užgavo, pastūmė –
Tirpstu ir kietėju kaip kulkoje švinas.

Ir laiko paklodės dienom suvyniotos
Tokiais nešvarumais man žvilgsnį uždengia,
Ir savo buvimą, kaip grynas beprotis,
Privarstau kas rytą prie kalinio lango.

Ir niekur šviesos, nei menkiausios lempelės,
Ir niekur lengvumo kaip sparno pakelto –
Vilties želmenėlis iš manęs jei kalas –
Toks menkas lyg būtų be saulės pageltęs.

Pašokti ir džiaugtis manęs nesugundo
Nei miestai, nei kaimo buveinės iš molio –
Pasaulis kaip proto ir gerbūvio skundas –
Nuo mano buvimo grėsmingai nutolęs.

Kaip saulėj parimęs ėjėjo šešėlis –
Nei gėrio, nei blogio širdim nesugėręs
Į prasmę buvimo giliai įsivėlęs.
Numirštu prikėlęs gyvenimui gėrį.