.         Kalbantis ir tariantis su besidominčiais paaiškėjo, kad tikslinga dar smulkiau paaiškinti  „Aukštaitiškoje baladėje“ naudotos rašybos principus ir tikslą: kodėl menkavertis yra rašymas „bet kaip“, ir kaip rašyba gali padėti betarmiams, kitatarmiams pažinti mielas lietuvių tarmes. Kad neliktų jos vien mokslo objektas, – o toks likimas ir pačiai kasdien plerstančiai lietuvių kalbai gresia.

1) Kaip pakliuvo be sistemos užrašytą tarmišką tekstą suprasti ir perskaityti taip, kaip autorius norėjo, gali tik ta tarme kalbantis arba gerai tarmę išmokęs skaitytojas. Kitatarmiui skaitant girdim nevykusį  humorą, – toks skaitytojas lieka nei pajutęs, nei supratęs, kaip ta tarme kalbama, kaip skamba. Apgalvotos mokslininkų rašybos eiliniam skaitytojui mažai naudingos – nelabai kas imsis jų mokytis. Todėl reikalinga tinkama praktikai paprasta tarmiška rašyba, bent priimtinai atspindinti tarmės ypatybes, skambesį.
            Štai kaip galima prie to skambesio priartėti:

2) Perteikiant tarmę, kiek tik galima reikia remtis bendrine rašyba. Visi ją mokame geriau blogiau, todėl  tekstas mums tuo aiškesnis, kuo mažiau įprastoji rašyba iškraipyta.
            Todėl ilguosius balsius reikia žymėti nosine ten, kur ją rašome bendrinėje rašyboje. Nesvarbu, kad vietoje ę tarmėje rasime į – skaitytojas iškart suvoks, kas čia per reikalas ir linksnis. O radęs ten neregėtą neįprastą  ī  – pirmiausia galvos  „kas čia per velnias?“. Taip pat ir  y,  ū  – juokinga keisti kažkuo jas ten, kur jos savo darbą puikiai atlieka.

3) Papildomų ženklų tenka griebtis, kur jų tikrai reikia – kokį nors niuansą pažymint. Tokioje vietoje ir nematytą rašmenį išvydęs, dažnai intuityviai įspėji jo reikšmę. Tų ženklų reiktų naudoti nedaug, ir tik tuos, randamus  Worde. Jei norėdami tiksliau perteikti skambesį vartotume retesnius ženklus, reiktų ten pat paaiškinti, ką jie reiškia.

4) Įdomu, kad ir apgalvota tarmiška rašyba kartais menkai padeda kitatarmiui. Taip žemaičių rašybos pagrindai, pateikiami tinklapyje „Žemaitija“, ten išdėstyti daugelyje puslapių, dažnai palieka abejojantį ne tik žemaičių kalbos nemokantį, bet ir kita patarme kalbantį žemaitį. Ši Samogitios rašyba linksta kartoti bendrinę kalbą kuriant buvusias pastangas rašyti taip, kad atspindėtų visų tarmių ypatybes – kad raštą kiekvienas „girdėtų“ savo tarme. Gražus noras pasirodė visiškai neperspektyvus: visas tarmes atspindėti pasiryžusi kebli rašyba gerai neatspindi nė vienos. Žemaičių bendrinės kalbos kurti niekas nesirengia, tad rašyba turi lanksčiai prisitaikyti prie kiekvienos patarmės, o ne tarmė prie rašybos.
            Nepagrįstas nosiniuotų raidžių atsisakymas: vos tekstą pamačius, jau lyg užuolaidą ant jo užtraukia. Verčia gilintis ne į kūrinį, o studijuoti teksto rašybą. Retas tai mėgsta, dažnas praeis nepaskaitęs.
            Kitatarmį nuo gyvos tarmės ten atskiria niveliuojanti ė – ką ji štai čia nori parodyti, kaip norėtų skambėti? Juk negali visur čia būti vienoda bendrinės kalbos Ė.  Panašiai ir  o.
            Tegu žemaitis rašo kuo panašiau, kaip savo tarme toje vietoje girdi – ė,  e,  i,  o,  u – be jokio „PAGAL tą ar aną“, ir vargšui kitatarmiui bus pagelbėta, kad ir nepasiekus tobulybės. Ir taip visais atvejais reiktų rinktis raidę.
                                                                                         B. d.